Rojaussodai.lt

Palieskite  kieno nors odą ir pajusite žmogišką šilumą, nesvarbu, kokia aplinkos temperatūra. Šaltas kūnas - sergantis kūnas. Karštas kūnas - sergantis kūnas.  Sveikas žmogaus kūnas,  kaip pasakų pudingas, turi būti kaip tik tinkamo šiltumo.Kasdien grybai nužudo milijonus gyvūnų ir augalų.  Labai nedaug jų aukų kūno temperatūra aukštesnė, nei 37 °C.  Atsitiktinumas? Mes laikome savo kūnų temperatūrą savaime suprantamu dalyku, bet išties mūsiškiai 36,6 °C yra išskirtinai neįprasti.  Daugelis rūšių negamina savo šilumos. Driežai  yra šaltakraujai, kitaip - ektotermai, taip pat varlės, kaip ir vabzdžiai,   augalai, grybai, protistai ir bakterijos. Saulei nusileidus, jų kūnai atvėsta,  pakilus - sušyla.

Tai straipsnis apie aštriausių pasaulyje čili pipirų paieškas, jų kilmę ir siekį užauginti patį aštriausią. Jūs galite sutikti su išdėstytais faktais, arba ne. Tai tėra tik subjektyvi nuomonė, kuri galbūt padės susigaudyti aštriausių pasaulyje pipirų jūroje. Greičiausiai mes kažko nežinome ir galbūt esame neteisūs, tačiau šis straipsnis yra apie aštriausius pasaulyje pipirus, kaip mes juos suprantame.

Karšuliai ( Dipsacus fullonum ) dar retokai pas mus auginami. Senovėje jų žiedynais nubraukdavo pūkus nuo audinių.

Laumakės mėgsta saulę ir šilumą. Jos tinka lysvelėms, apvadams, auginamos gėlinėse, balkonuose, galima sėti žydinčiose pievelėse. Žiedus galima skinti. Įdomu, kad žiedynai išsiskleidžia tik saulėtomis dienomis. Apsiniaukusiomis arba lietingomis dienomis, taip pat vakarais jie susiskleidžia. Gerai auga puriose priesmėlio dirvose, nemėgsta didesnių liūčių, stovinčio vandens, bet per sausras taip pat žydi negausiai. Pas mus dažniausiai auginamos auksuotosios, darželinės, hibridinės laumakės ir jų dekoratyvinės veislės.

Kalankė (kalanchoe blosfeldiana) - viena labiausiai mėgiamų kambarinių gėlių. Kasmet jų išperkama milijonai. Veislininkai nuolat tobulina šį lengvai prižiūrimą augalą, taigi įvairios jo veislės žydi kuo įvairiausių spalvų žiedais - geltonais, oranžiniais, rožiniais, raudonais ir net violetiniais.

Šios gėlės gerai jaučiasi saulėtoje vietoje, purioje derlingoje dirvoje. Kai trūksta drėgmės, silpniau auga ir žydi, todėl per sausras reikia laistyti. Pertręštoje dirvoje kerai dažnai išvirsta. Šalnoms atsparios. Dauginamos sėklomis, kurios sėjamos balandžio mėn. į dėžutes patalpose arba gegužės mėn. tiesiai į lysvę. Jas galima pasėti iš rudens (rugsėjo mėn.) ir žiemai lysves pridengti eglišakėmis. Klarkijos auginamos mišriose gėlių grupėse, lysvelėse.

Žydrūniai ( Ageratum L.) - astrinių ( Asteraceae ) šeimos vienmečiai ir daugiamečiai žoliniai augalai, puskrūmiai, natūraliai auga tropiniuose ir subtropiniuose Amerikos regionuose. Genties pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžio ageratos - nesenstantis, amžinai jaunas. Žinoma apie 40 rūšių. Lietuvoje auginami meksikiniai žydrūniai.

Jautrusis musėkautas (Dionea muscipula L., angl. – Venus Flytrap) – Saulašarinių (Droseraceae) šeimos Dionea genties augalas. Vienintelis augalas savo gentyje. Taigi, pagal kilmę musėkautas artimas ir mūsuose tarpstančių saulašarių (Drosera) giminaitis.

Tarp kambarinių augalų sutinkamos kelios rūšys, sugebančios suvirškinti tokius azotingus junginius kaip mėsa ar vabzdžių kūnai. Mėsėdžiai augalai nėra tampriai susaistyti botaniniais giminystės ryšiais, tačiau visi turi puikiai išvystytus mechanizmus vabzdžiams gaudyti ir virškinti. Visi plėšrieji augalai gali būti auginami ir namuose. Pagal grobio medžiojimo būdą žalieji rajūnai skirstomi į tris grupes.

DAŽNIAUSIAI UŽDUODAMI KLAUSIMAI

1. Augalo gyvenamoji aplinka (šviesa, oro drėgmė, laikymo temperatūra).
2. Laistymas (vandens kokybė, kiekis, apipurškimas).
3. Gruntas (koks naudojamas persodinimui ir auginimui).
4. Trąšos (pagal mane - jos neegzistuoja šiems augalams).
5. Konkrečios augalo problemos (būtina nuotrauka).
6. Augalas vasaroja lauke (pagal galimybes).
7. Ramybės periodas (šaldytuvas arba kiti variantai).
8. „Medžioklė“, papildomas maitinimas.
9. Konkrečios problemos/pasitaikančios nesėkmės.

Dygiosios kleomės ( Cleome hassleriana Jacq.) kilusios iš Pietų Amerikos. Tai puskrūmis, pas mus auginamas kaip vienmetis augalas. Jis užaugina aukštą (iki 1,5 m) tvirtą, viršūnėje išsišakojusį stiebą. Žiedeliai rausvai purpuriniai arba balti, rečiau geltoni, violetiniai, rausvi, 2-3 cm skersmens, sutelkti tankiuose viršūniniuose žiedynuose. Žydi birželio – rugsėjo mėn. Kuokeliai labai ilgi, mėlyni arba purpuriniai. 4 vainiklapiai auga vienoje žiedo pusėje, kuokeliai ir piestelė – kitoje. Žiedai žiedyne skleidžiasi nuo apačios aukštyn, žiedynas pamažu ištįsta. Kai žiedai peržydi, jų vietoje susiformuoja pailgos sėklų dėžutės ant ilgų kotelių. Jos visai negadina bendro vaizdo - žiedynai labai originaliai atrodo.

Skendenis ( Utricularia ) sudaro didžiausią vabzdžiaėdžių augalų gentį, kuriai priklauso 220 rūšių. Lotyniškas augalo pavadinimas reiškia, kad augalą puošia maži maišeliai ar pūslelės. Pavadinimas suteiktas dėl išvaizdos, tačiau tos pūslelės yra ne kas kita, o spąstai mažiems gyvūnėliams. Skendeniai sutinkami visame pasaulyje išskyrus Antarktidą.

Vijoklinių augalų mylėtojams reikėtų žinoti dar vieną pavadinimą — vijoklinė žvirbliarūtė ( Adlumia fungosa sin. Fumaria ). Žvirbliarūtė ( Fumaria ) - žvirbliarūtinių ( Fumariaceae ) šeimos augalų gentis, kuriai priklauso žoliniai augalai. Genties pavadinimas iš lotynų kalbos žodžio fumus — dūmai, nes augalo sultys, kaip dūmai, ėda akis.

Aukubos ( Aucuba ) genčiai priklauso trys iš Rytų Azijos kilusios rūšys. Iš jų tik viena - japoninė aukuba ( Aucuba japonica Thunb.) plačiai auginama šiltesnio klimato šalių želdynuose. Tai visžalis, iki 2-4 m aukščio, tankus stačiašakis krūmas žaliomis šakomis, dideliais (iki 20 cm ilgio) elipsiškais arba siaurai kiaušiniškais lapais.

Šliaužiančioji tramažolė ( Glechoma hederacea L.) - daugiametis mūsų vietinės floros augalas, kuris auga savaime auga laukuose, pievose ir miškuose. Neretai pasitaiko ir miestuose – mūsų daržuose, soduose, parkuose, prie takų, panamėse, šiukšlynuose.

Šliaužiančioji tramažolė priklauso notrelinių ( Lamiaceae ) šeimai. Tai žemas augalas su šliaužiančiais stiebais. Žydi nuo balandžio iki birželio mėn. Žiedai vamzdelio formos, ryškiai mėlyni. Peržydėjęs augalas išleidžia daug palaipų, iš kurių kitais metais užauga nauji augalai. Tramažolės lapai nedideli, apskriti su širdišku pamatu ir gražiai karbuotais kraštais. 

Rytinės lelijos, palyginti su azijinėmis - tikros lepūnėlės. Nors iš esmės prižiūrimos panašiai, jas auginti sunkiau. Mūsų vasaros joms per trumpos, todėl svogūnai nespėja visai subręsti ir po keletos metų ima nykti. Taip aš ir kiti lelijų gerbėjai esame praradę ne vieną nuostabią veislę.


 

Juo stambesni visžalių rododendrų lapai, juo daugiau jiems reikia pavėsio. Visžaliai rododendrai smulkesniais lapais gali augti atviroje vietoje, bet kad netrūktų drėgmės. Vasaržaliai rododendrai gerai auga atvirose, sulėtose vietose. Nors amerikinio ( Rhododendron catawbiense ) ir Smirnovo ( Rhododendron smirnowii ) rododendrų lapai visžaliai, stambūs, bet jie taip pat gali augti saulėje (jeigu pakanka drėgmės), nes natūraliai gamtoje šie augalai paplitę stambialapių drėgnų miškų pakraščiuose, kur daug saulės, bet kartu labai drėgna. Kaukazinis rododendras ( Rhododendron caucasicum ) tėvynėje auga aukštuose Kaukazo kalnuose, saulėtose vietose, kur ištisi sąžalynai kasmet gausiai žydi. Šios rūšies rododendrai ir Lietuvoje gerai jaučiasi saulėje.

Geriausia rododendrus sodinti pavasarį - nuo balandžio pradžios (kai atšyla žemė) iki gegužės vidurio, ir rudenį - nuo rugsėjo pradžios iki spalio pradžios ( augalai turi įsišaknyti, kol žemė dar neįšalus). Jeigu būtina, galima sodinti ir kitu metu, bet ne tuomet, kai rododendrai žydi ar smarkiai auga nauji ūgliai (rododendrų ūgliai pradeda augti iš karto po, o kai kurių rūšių - per žydėjimą). Jeigu užauginti konteineriuose (vazonuose), tai juos persodinti galima visą sezoną. Persodinimo nebijo net vyresni rododendrai, jų šaknys beveik nenukenčia (priešingai negu kitų dekoratyvinių augalų), nes jos kompaktiškos, paviršinės. Prieš persodinimą augalus reikia palaistyti, tuomet lengviau iškasite, o o šaknys nepajus drėgmės trūkumo.

Salotinė pisticija ( Pistia stratiotes L.) - vandens paviršiuje laisvai plūduriuojantis augalas. Kartais gali išleisti šaknis į šlapią gruntą. Lapai sveiki, bekočiai, atvirkščiai kiaušiniški ir pleištiški, susitelkę į skroteles.

Skrotelės iki 25 cm skersmens, primena pilnavidurius žiedus. Lapai ryškiai gysloti, apaugę trumpais tankiais plaukeliais, todėl atrodo pilkai žali. Žydi vyriškais ir moteriškais žiedais lapų pažastyse ant trumpų kotelių. Taurėlapių ir vainiklapių nėra. Vaisiai - daugiasėklės žalios uogos, kurios plinta vandeniu.

Purienos ( Caltha L.) - vėdryninių ( Ranunculaceae ) šeimos daugiamečiai žoliniai augalai.
Genties pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžio kalathos - pintinėlė, krepšelis, nes žiedų forma primena krepšelį. Gentyje yra apie 20 rūšių purienų. Lietuvoje savaime auga 2 rūšys.

Visiems gerai žinomos pelkinės purienos ( Caltha palustris L.) paplitusios Šiaurės Amerikoje, Azijoje ir Europoje. Liaudiškai jos vadinamos lapūgu, lukšta, puronu, purena, žąsytkoja, žąsdvėsa.
 

Daugelis žmonių dar liedami namo pamatus mintyse dėlioja savo svajonių sodo vaizdinius: medžių sodinukus patvoryje, kuriems užaugus, bus galima su knyga prisnūsti jų pavėsyje, gėlynus po langais ar kelias lysves prieskoninių žolelių. Greta visų šių nuosavo sodo privalumų, beveik kiekvieno fantazijose gimsta vienoks ar kitoks vandens telkinys, kuris lyg ir užbaigia bendrą sodo kompoziciją. Na, o kai ateina diena, kuomet vandens telkinys iškastas ar įrengtas, prireikia pagalvoti ir apie jo kompozicijos užbaigimą – apsodinimą augalais. Mat be žalumos ir tvenkinys ne toks, kokį kadaise įsivaizdavote – pilkas, nykus.

Turbūt sunku būtų įsivaizduoti sodą be ryškiaspalvių gėlių bei medelių, mišką – be purios samanų dangos, o smuikininką – be jo smuiko. Gal ne tiek sunku, kiek neįdomu. Juk visiems dalykams reikalinga atsvara, grakštus akompanimentas, pritarimas arba atvirkščiai – kontrastas. Lygiai taip kusamonai remia mažuosius bonsų medelius, prisiimdami tam tikrą “kontrastuojantį” vaidmenį. Nors bonsų augintojų Lietuvoje dar nėra tiek ir daug, tačiau neabejoju, jog ne vienas iš jūsų esate matęs ir likote sužavėtas šių medelių vaizdu, kurie atrodo lygiai taip, kaip ir išsikerojęs ąžuolas ar pušis, tačiau yra be galo maži. 

Tikrasis gloksinijos pavadinimas - siningija, bet pas mus šis vardas neprigijo. Iš 15 rūšių gloksinijų namuose dažniausiai auginama dailioji gloksinija (Sinningia speciosa sin. Gloxinia speciosa) ir daug jos kultivarų. Tai daugiamečiai žoliniai šakniagumbiniai augalai su trumpais mėsingais ūgliais arba be jų. Lapai stambūs, pailgi, tankiai pūkuoti. Žiedeliai varpo formos, paprasti, pusiau pilnaviduriai arba pilnaviduriai, kartais netaisyklingi, truputį nulinkę. Smulkiažiedžiai — 3,5-4,5, stambiažiedžiai — 4-8 cm pločio ir 4-6 cm ilgio, balti, rausvi, mėlyni, raudoni, violetiniai, dvispalviai, trispalviai, dryžuoti ir net dėmėti. Žydi paprastai vasarą, bet kartais pražysta ir kitu metų laiku.

Kurpelėmis nieko nenustebinsi — jos nuo seno auga mūsų darželiuose. Daug kas grožisi jų mėlynais žiedeliais, bet retas žino, kad ši gėlelė labai nuodinga. Yra legenda apie kurpelių kilmę. Per vieną iš savo legendinių žygdarbių Herakliui teko susikauti su Požemių karalystę saugančiu trigalviu šuniu Cerberiu. Kai Heraklis išvilko jį į dienos šviesą, Cerberį ištiko šokas ir jam iš nasrų ėmė dribti nuodingos seilės. Ten, kur jos susigėrė į žemę, išaugo melsvos gėlelės — gražios ir labai nuodingos. Daugiausiai nuodų susikaupę kurpelių šaknyse ir neprinokusiose sėklų dėžutėse. Tačiau jų bijoti nereikia, svarbiausia nekišti augalo į burną ir neleisti to daryti vaikams.

Vijoklinių augalų mylėtojams reikėtų žinoti dar vieną pavadinimą – vijoklinė žvirbliarūtė ( Adlumia fungosa sin. Fumaria ). Žvirbliarūtė ( Fumaria ) - žvirbliarūtinių ( Fumariaceae ) šeimos augalų gentis, kuriai priklauso žoliniai augalai. Genties pavadinimas iš lotynų kalbos žodžio fumus – dūmai, nes augalo sultys, kaip dūmai, ėda akis.

Lapai 2-3 kartus plunksniškai suskaldyti į linijiškas skiltis. Žiedai sutelkti kekės pavidalo žiedynuose. Vainikėlis dažniausiai alyvinis. Gentyje yra apie 40 rūšių. Lietuvoje auga dviejų rūšių - vaistinė (Fumaria officinalis) ir dirvinė (Fumaria vaillantii) žvirbliarūtės. Vaistinėse žvilbliarūtėse yra alkaloido fumarino, dėl to žolė vartojama vaistams gaminti, apetitui žadinti ir virškinimui gerinti.

Iš vijoklinių augalų, ypač daugiamečių, galima sukurti ilgaamžes ir praktiškas sodo pertvaras, jais apželdinti sienas, tvoras, gyvatvores ir medžius. Maždaug prieš 20 metų laipiojantys sausmedžiai buvo vieni iš pagrindinių sodo vijoklių. Juos vertino dėl augumo, ilgo žydėjimo ir kvapnių žiedų, kuriuos gausiai lanko bitės ir kiti vabzdžiai. Šie nereiklūs augalai priklauso vijoklinėms lianoms, kurių stiebai patys sukasi aplink atramą, jų nereikia rišti ar vynioti. Sodinkite juos terasos, balkono arba suolelio - vakarais galėsite mėgautis puikiu kvapu.

Gebenė - graikų dievų numylėtas augalas, nuo pražūties liepsnų išgelbėjęs Dzeuso sūnų, vyndarių ir ekstazės dievą Dionisą. Apie tai pasakoja graikų mitas. Visagalis Dzeusas įsimylėjo jauną karalaitę ir pažadėjo išpildyti visus jos norus. Dzeuso žmona Hera, keršydama savo vyrui, apsimetė karalaitės drauge ir įkalbėjo ją, kad pareikalautų Dzeuso pasirodyti jai visa savo galia. Jaunoji mergelė taip ir padarė. Teko Dzeusui savo žodį tesėti - stojo jis priešais mylimąją švytėdamas visa savo galia, su žaibu vienoje rankoje ir griaustiniu kitoje. Suliepsnojo laukai ir pievos, sugriuvo karalaitės rūmai - žemė maišėsi su dangumi. Ugnies apsuptyje mirštanti mergelė dar spėjo pagimdyti sūnų. Liepsnos jau siekė jo, kai iš žemės ėmė augti gebenė ir paslėpė vaiką savo tankmėje. Taip pasaulį išvydo Dzeuso sūnus Dionisas. Žmonėms jis pasirodydavo apsuptas gebenių su vynuogių kekėmis rankose. Gebenės lapas užeigos iškaboje reikšdavo, kad čia garbinamas Dionisas ir neatsisakoma vyno.

 

Vijoklinės rožės dažniausiai yra išvestos iš krūminių rožių veislių, kurios turi tendenciją išauginti nenormaliai ilgus stiebus ("vijoklinės mutacijos"). Todėl dažnai prie veislės, iš kurios buvo išvesta vijoklinė forma, pavadinimo pridedamas žodelis "climbing".

Daugelis vijoklinių rožių gausiai žydi visą vasarą, tačiau rudenį pražysta tik keli žiedai. Vijoklinių rožių stiebai yra tvirti, nelankstūs (tik kelios veislės turi lanksčius stiebus). Šios rožės labiau panašios į krūmus su labai ilgais stiebais, nei į vijoklius. Jas būtinai reikia rišti prie atramų. Atrama vijoklinei rožei gali būti arka, kolona, namo siena, tvorelė, pergolė, pavėsinė.

Valgomasis bobausis (lot. Gyromitra esculenta, angl. False morel, Beefsteak mushroom, vok. Frühjahrslorchel) – pavasarinis gurmanų mėgstamas grybas. Bobausio kepurėlė yra beformė, vingiuotai raukšlėta, išauga iki 10 cm aukščio ir iki 15 cm pločio. Jaunesnių bobausių kepurėlė būna ruda, senesnių – juodai ruda. Grybo kotas siekai iki 8 cm ilgio, dažniausiai baltas. Valgomasis bobausis mėgsta augti kerpiniuose pušynuose, kirtavietėse, miškų aikštelėse, gaisravietėse.