Spygliuočiai
|
Visos datos yra UTC + 2 valandos |
|
Forumas
Moderatorius: Parko prižiūrėtojas
Spygliuočiai
|
||||||||||||||||||||||||||||||||
Daugiau FORUMO temų rasite čia » Dekoratyviniai medžiai, krūmai ir lianos » Spygliuočiai
|
Gulstieji kadagiai auga plačiais tankiais kilimais, todėl ypač tinka apauginti išplikusius žemės plotus, kur dėl prastos žemės ir drėgmės trūkumo neišgyvena vejos žolės, dažnai sodinami šlaituose, prie atraminių sienelių, laiptų ar alpinariumuose, kur jų šakos gražiai svyra žemyn. Taip pat dažnai skiepijami į aukštą kamieną - gaunamas aukštas medelis svyrančiu vainiku. Gulsčiasis kadagys nereiklus dirvai ir vietai, bet geriausiai auga saulėje, laidžioje žemėje. Pavėsyje, nuolat drėgnoje žemėje skursta, lietingą vasarą juos gali pažeisti juodspuogė (sukėlėjai - grybai, nudžiūva jaunos, nesumedėjusios šakutės, gali supūti šaknys. Užauga juodi grybų vaisiakūniai, kurių sporos labai greitai plinta vandeniu. Dažniau auginami kultivarai. `Adpressa` kadagiai žemi (10-15 cm aukščio), auga plačiai į šonus. Ūgliai prigludę prie žemės, reti, spygliai žali. Tinka stogams ir terasoms apželdinti, auginti vazonuose, alpinariumuose, sodinti grupėmis. `Andorra Compact` laja pagalvėlės formos, labai graži, 0,3-0,4 m aukščio ir apie 0,6-0,7 m pločio. Spygliai labai smulkūs, pilkai žali, o žiemą su violetiniu atspalviu. Pakenčia pusiau pavėsį. Tinka sodinti pavieniui ir grupėmis prie akmenų. `Wiltonii` vos 10 cm aukščio, tankiomis trumpomis šakelėmis ir smulkiais, sidabriškai mėlynais spygliais vasarą, kurie žiemą nusidažo purpuru. Iš `Wiltonii` sukurta daug gražių, perspektyvių kultivarų. Nepakenčia stovinčio vandens. `Blue Chip` spygliai mėlynai žali, labai ryškūs, net žiemą išlaiko gražią spalvą. tai vienas iš gražiausių gulsčiųjų kadagių. Šakelės tankios, kylančios, todėl krūmelis apie 30 cm aukščio. Suaugęs gali pasiekti 1-1,2 m plotį. Miniatiūrinis `Blue Pygmy` auga mažučiu kupsteliu, nesidriekia. Spygliai pilkai mėlyni. Tinka sodinti alpinariumuose ir vazonuose. `Golden carpet` ir `Mother Lode` kilę iš `Wiltonii`- šakos plačiai besidriekiančios, trumpos ir tankios. Vainiką galima formuoti, kad būtų kompaktiškesnis. Abiejų spygliai žalsvai geltoni vasarą ir rusvi žiemą. © rojaussodai.lt, 2008-08-22 |
Gulsčiasis kadagys ( Juniperus horizontalis ) natūraliai auga Šiaurės Amerikoje. Tai visžalis, plačiai besidriekiantis žemas krūmas šliaužiančiomis šakomis. kai kurie kultivarai visai nepakyla nuo žemės, kitų viduryje susiformuoja neaukštas kupstelis, iš kurio kaip versmė į visas puses driekiasi šakos. Spygliai švelnūs, melsvai arba pilkai žali, rudenį jie dažnai paruduoja arba nusidažo violetiniais atspalviais.
Pušys ( Pinus L.) - viena gausiausių spygliuočių medžių genčių, davusi vardą ir pušinių šeimai, ir pušūnų skyriui (anksčiau vadintam plikasėkliais). Apie 110 jų rūšių paplitusios beveik visame Šiaurės pusrutulyje, taip pat Centrinėje Amerikoje, Šiaurės Afrikoje ir Indonezijoje. Lietuvoje savaime auga tik paprastoji pušis, o kelios dešimtys kitų rūšių auginamos botanikos soduose, parkuose ir sodininkų kolekcijose. Žmogaus sukurtų arba natūraliai atsiradusių, surastų ir atrinktų kultivarų taip pat yra apie šimtą.
Pušis nesunku atskirti - jų spygliai auga ne po vieną, bet kuokštais po du, tris, penkis ar šešis. Jie palyginti ilgi, nuo poros iki 20 cm ilgio ir daugiau. Jaunos pušys dažniausiai kūgio formos, vėliau laja platėja. Pavasarį pušis puošia geltoni, rausvi ar purpuriniai strobilai, sausu oru pažeriantys debesis žiedadulkių.
Įvairių rūšių pušų kankorėžiai gerokai skiriasi forma ir dydžiu - nuo rutulio iki banano formos, nuo poros iki keliasdešimties cm ilgio. Daugumos pušų kankorėžiai visiškai subręsta ir išbarsto sėklas tik antrųjų metų pabaigoje, o kai kurių daug metų kabo ant šakų neatsiverdami. Visos pušys šviesamėgės, pavėsyje jos skursta ar netgi žūsta, jautrios užterštam orui. Kai kurios pakenčia sausus, nederlingus smėlynus ar rūgščias pelkes, bet dauguma geriausiai auga nesunkiose, vidutinio derlingumo ir silpnai rūgščiose dirvose. Nors paprastoji pušis gausiai auga aukštapelkėse, bet grožiu neprilygsta savo sesėms Rytų Lietuvos pušynuose, kur dirvožemiai sausoki, lengvi, bet pakankamai derlingi.
Tinkamiausias laikas sodinti pušis - nuo rugpjūčio ir rugsėjo vidurio. Konteineriuose išaugintus augalus galima sodinti ir kitu laiku, bet ankstyvas pavasaris ir antroji rudens pusė netinka, nes pušys nemėgsta šaltos dirvos. Sunkiose dirvose kasamos gilios duobės, į dugną pilama drenažo (akmenų, smulkintų plytų), žemė gerinama durpėmis, kompostu ir rupiu smėliu.
Pušų spygliai paprastai žali arba melsvai žali, kai kurių rūšių rūšių - melsvi su žaliu ir sidabro atspalviu. Yra geltonspyglių, melsvaspyglių, ir netgi margaspyglių kultivarų. Daugelis jų — žemaūgiai. Tokios pušelės auga lėtai, vos po keletą cm per metus. Jos puikiai tinka alpinariumams, dera su žemaūgiais spygliuočiais (kadagiais, eglėmis, kėniais), viržiais, erikomis, sidabrakrūmiais, jonažolėmis ir kitais žydinčiais neaukštais krūmais. Klasikiniai didesnių pušų palydovai želdynuose - magnolijos, dekoratyvinės vyšnios, rododendrai bei pieriai.
(Bus daugiau)
Dr. Valerija BARONIENĖ
Autorės nuotraukos
© rojaussodai.lt, 2006-04-01
Korėjinės pušys ( Pinus koraiensis Siebold et Zucc.) dar vadinamos korėjiniais kėniais. Savaime auga Japonijoje, Šiaurės Rytų Korėjoje ir Amūro pakrantėse. Tai labai dideli medžiai - užauga iki 40 m. Žievė stora, tamsiai pilka ir lygi. Šakutės tvirtos, plačiai išsišakojusios, su kylančiomis viršūnėmis. Korėjinių pušų spygliai trumpaamžiai, gyvena vos 2-3 metai (sibirinių pušų - 5-6 metai), todėl laja palyginti reta. Spygliai puošnūs, melsvai žali, iki 20 cm ilgio ir sutelkti po 5. Jų viršūnėlės bukos, o pakraštys labai smulkiai dantytas - tuo ir skiriasi nuo sibirinių pušų spyglių.
"Norėtume sužinoti apie tujų auginimą. Rudenį prisirenkame tujų sėklyčių, pavasarį pasėjame. Renkame koloninių tujų sėklas, bet užauga daugiau gyvatvorinių, karpomų. Kaip tujas auginti ir tręšti?" - klausia p. Aldona.
Kaip ir daugelis kitų augalų, sėklomis dauginami tujų kultivarai (veislės, dekoratyviosios formos ir panašiai) ne visada išlaiko būdingus požymius. Glaustašakę, kolonišką, geltonspyglę ar raudonlapę formą išlaiko tik 10-80 proc. sėjinukų, o karpytalapių ar margalapių augalų sėklomis padauginti visai nepavyksta. Kiek daugiau koloniškų tujų išauga, kai sėklos renkamos ne nuo pavienių, o nuo grupėje augančių koloniškų medžių. Taigi tujų kultivarus geriau dauginti vegetatyviai (auginiais).
Tujų sėklos sėjamos balandžio mėnesį į lysves arba vasario - kovo mėnesį į dėžutes (galima tiesiai į žemę šiltnamyje). Dirva turi būti nesunki, laidi. Tinka smėlio, durpių ir komposto mišinys. Sėjama negiliai (iki 1 cm arba dar sekliau), pasėjus dažnai laistoma. Galima pridengti agroplėvele, kad neišdžiūtų dirvos paviršius ir sėklos. Dėžutės truputį (ne aklinai) pridengiamos stiklu ar polietileno plėvele. Daigeliai išpikuojami po metų, o peri tankiai sudygę - po poros mėnesių.
Jeigu daigai silpni, galima patręšti mineralinių kompleksinių trąšų tirpalu (20-30g/10 l vandens). Tirpalas neturi užtikšti ant daigų. Vidutiniškai derlingose, drėgnose ir puriose dirvose sodinukai ir netręšti auga sparčiai. Nelabai derlingose dirvose balandžio mėnesį tujas galima patręšti. Tinka specialiai skirtos spygliuočiams, taip pat įvairios kompleksinės arba vienanarės azoto trąšos. 1 kvad.m išbarstoma apie 30-50 g trąšų. Jeigu dirva labai prasta ir augalai silpnai auga, birželį tręšiama dar kartą. Vasaros antroje pusėje ir rudenį negalima tręšti azotu; vėlų rudenį išbarstomos tik kalio ir fosforo trąšos. Kaip ir kiti spygliuočiai, tujos jautrios organinėms trąšoms - joms tinka kompostas ir gerai perpuvęs mėšlas. Šviežio verčiau nenaudoti. Truputis mėšlo sumaišoma su puria žeme ir šiuo mišiniu mulčiuojama.
Tujos palyginti reiklios drėgmei, todėl sėjinukai sausesniu oru laistomi, o per ilgai trunkančias sausras tenka laistyti ir didesnes, netgi suaugusias tujas. Vėlyvą rudenį naudinga mulčiuoti durpėmis, pjuvenomis ar sausais švariais lapais (vaismedžių lapai netinka). Taip šaknys apsaugomos nuo šalčio ir iškilnojimo. Jeigu ruduo sausas, prieš užšąlant jauni augalai palaistomi; sausą pavasarį taip pat laistoma.
Dr. Valerija BARONIENĖ
© rojaussodai.lt, 2004
Beveik visos vakarinės tujos formos tinka gyvatvorėms, išskyrus tik žemaūgius, lėtai augančius ir plačius žemus krūmus. Kokią pasirinkti - lemia pageidaujamas gyvatvorės aukštis, Jūsų skonis bei augalų kaina. Pigiausios ir dažniausiai sodinamos gyvatvorėse (dažnai taip ir vadinamos - "gyvatvorinės tujos") yra tipinės vakarinės tujos. Jos greitai auga, o karpomos pakankamai sutankėja. Galima karpyti tiek viršų, tiek šonus, taip suformuojama pageidaujamo aukščio ir pločio gyvatvorė. Sodinamos maždaug kas 0,5 m, kaip ir visos kitos tujos gyvatvorėse.
Aukštoms gyvatvorėms tinkamiausios koloniškosios vakarinės tujos ( Thuja occidentalis 'Columna'). Jos užauga iki 8-15 m aukščio ir 0,5-1 m pločio. Šakos trumpos, tiesiasi horizontaliai, tuo skiriasi nuo daugumos kitų formų tujų, kurių šakos nuo kamieno šakojasi smailiu kampu. Kad gyvatvorė būtų lygesnė ir siauresnė, galima pakarpyti šonines šakeles. Viršūnės paprastai nekarpomos, kad augalai neišplatėtų, taigi šios tujos tinka tik aukštoms gyvatvorėms.
Piramidinės (tiksliau, kūgiškos) formos medeliais auga keletas kultivarų (veislių) tujos - Bodmerio ('Bodmeri', 5-8 m aukščio medis kūgiška laja, storomis šakomis ir ūgliais), puošnioji ('Elegantissima', 3-8 m aukščio, laja kūgiška, šakos kylančios į viršų, sodriai žalios, auksinio atspalvio viršūnėmis), Elvangerio ('Ellwangeriana', 2-4 m aukščio kūgiškas krūmas su keliomis viršūnėmis), skiauterėtoji ('Cristata', 5-8 m aukščio medis siaurai kūgiška arba koloniška laja, persisukusiomis šakelėmis) ir glaustašakė ('Fastigiata', 8-10 m aukščio medis plačiai koloniška laja, glaustomis beveik vertikaliomis šakomis). Visi paminėti tujų kultivarai auga greitai (nors nepralenkia nei vakarinės tujos, nei jos koloniškosios formos), nereiklūs aplinkos sąlygoms, nebijo karpymo ir puikiai tinka gyvatvorėms. Kad tujos augtų greičiau, reikėtų per sausras jas palaistyti ir bent kartą per metus (balandžio mėnesį) patręšti kompleksinėmis trąšomis, kompostu pamulčiuoti pomedžius.
Dr. Valerija BARONIENĖ
© rojaussodai.lt, atnaujinta 2007
"Kūgines tujas pasodinau plastmasiniuose kubiluose ir pastačiau lauke. Ar jos galės ten augti? Ar reikia specialiai prižiūrėti kubiluose auginamus dekoratyvinius augalus?" - klausia p. Jurgita.
Nelygu kubilo ir augalo dydis. Nedidelės tujos puikiausiai augs, o kai pasieks 3-4 m aukštį, kubilas tikriausiai jau bus per mažas (nebent jis daugiau kaip 1,2 m skersmens ir bent 1 m gylio). Tuomet tujos pradės augti lėčiau, o per kubilo angas ir žemės paviršiuje išlys šaknys.
Kubilo dugnas, savaime aišku, turi būti skylėtas. Statykite kubilą pavėsyje, ypač jeigu jis tamsus. Svarbiausi priežiūros darbai - reguliariai laistyti, tręšti (saikingai, nuo balandžio pradžios iki liepos pradžios kas 3-4 savaites specialiomis spygliuočiams skirtomis arba kompleksinėmis trąšomis su mikroelementais), saugoti nuo ligų ir kenkėjų (augalai dažnai apžiūrimi, jeigu reikia, naudojami insekticidai arba fungicidai) ir nuo šalčio žiemą. Geriausiai kubilus žiemai įkasti į žemę ir pamulčiuoti, o jei neįmanoma, pastatykite kartu, tarpus užpilkite pjuvenomis, durpėmis arba žeme, užpilkite ir ant viršaus (iki apatinių šakų), vėliau apkaskite sniegu.
20 metų mus džiugino žaliuojanti tujų gyvatvorė ir norėtume kuo ilgiau šia žaluma, o kartu ir apsauga nuo dulkių, pasidžiaugti. Bet tujos pradėjo ruduoti ir džiūti, keletą jau teko nupjauti. Gal dėl sausų vasarų, šaltos žiemos arba dėl to, kad metro spinduliu žemė aplink tujas yra nuolat ravima ir purenama, o šalia auga serenčiai?" - p. Kristina.
Tujos gali džiūti dėl kelių priežasčių. Dažniausiai taip atsitinka dėl fiziologinės sausros, kai žemė pavasarį dar įšalusi, o saulės šildomi ir vėjo gairinami augalai išgarina daug vandens. Jeigu trūko vandens praeitą vasarą, dalis tujų šakelių paruduos ir nukris šiemet. Jauni sodinukai jautresni sausrai už suaugusius augalus. Gal dirvožemis užterštas cheminėmis medžiagomis arba stovi vanduo? Purenimu ir ravėjimu galima pakenkti tik tuomet, jeigu žemė sukasama giliau kaip 10 cm ir smarkiai pažeidžiamos šaknys. Greta augantys augalai ir laistymas šaltu vandeniu rimčiau nekenkia (žinoma, ledinis vanduo ne į naudą).
Deja, tujos neretai serga mikroskopinių grybų Phomopsis juniperovora, Didymascella thujina bei Fabrella thujina sukeliamomis ligomis. Tuomet ant džiūstančių šakelių būna smulkūs juodi ar rudi taškai (grybų vaisiakūniai), ypač kur nudžiūvusi šakelės dalis liečiasi su žalia. Pažeidžiama ir mediena, ypač jaunos šakelės (iki 1 cm skersmens). Ligų lengviau išvengti, jeigu sodinukai sveiki, žemė prieš sodinimą gerai paruošta, vieta švies ir saulėta, o gyvatvorė ne per tanki (kad cirkuliuotų oras). Svarbu saugoti augalus nuo sužeidimų, per kuriuos greičiau plinta užkratas, saikingai tręšti (kenkia ir maisto medžiagų trūkumas, ir perteklius), laistyti rytais ir tik žemę, o ne augalo lają (vakare sušlapę spygliai neišdžiūva per naktį, todėl greičiau plinta ligos), genėti ir karpyti švariais ir aštriais įrankiais. Apkarpius sergantį ar įtartiną augalą juos būtina dezinfekuoti.
Smarkus genėjimas skatina augti jaunas šakeles, o šios jautresnės ligoms už senesnes, todėl nepersistenkite, genėkite tik sausu ir giedru oru. Visos džiūstančios ar ligotos šakelės išpjaunamos iki sveikų audinių ir tuoj pat sudeginamos. Sveikų tujų gyvatvorių profilaktiškai chemikalais purkšti nereikia. Pastebėjus pirmuosius ligos požymius (nuo balandžio vidurio iki rugsėjo), purškiama fungicidais kas 2 savaitės, ypač nuo balandžio iki birželio vidurio ir nuo rugpjūčio pabaigos iki spalio pradžios. Tinka `Dithane`, taip pat `Previcur`, `Effecor`, `Topas` ir kiti. Efektyviau kiekvieną kartą purkšti vis kitais preparatais. Jų naudojimo būdai aprašomi instrukcijose.
© rojaussodai.lt, 2004-09-14
Rašykite mums ir klauskite adresu
Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai
. Į klausimus apie augalų ligas ir kenkėjus atsakinėjama nebus, nes iš aprašymo arba nuotraukos jų nustatyti neįmanoma.
Pirmasis Amerikos medis, pradėtas auginti Europoje, buvo vakarinė tuja ( Thuja occidentalis L.). Manoma, kad tujos atvežtos į Europą 1534-aisiais arba 1536-aisiais, o 1553 m. jau pasakojama apie Paryžiuje auginamą tujos medelį.
Po 200 metų didysis botanikas K. Linėjus šios genties augalus pavadino „ thuja “. Vardas kilęs iš žodžio “ thya “ arba „t hyia “, kuriuo senovės graikai vadino kažkokį sakingą augalą, greičiausiai vieną iš kadagio rūšių. Rūšies epitetas „occidentalis“ reiškia „vakarinis“ — juk ši tuja į Europą atkeliavo iš Amerikos, t. y. iš vakarų. Kurioziška, kad Amerikoje vakarinė tuja dar vadinama ir „rytiniu baltuoju kedru“ bei “rytine tuja” („eastern white cedar“, “eastern arborvitae”), nes auga rytinėje Šiaurės Amerikos dalyje, o vakarinėje pakrantėje auganti didžioji tuja ten vadinama „vakariniu raudonuoju kedru“ („western red cedar“).
Plačiai vartojamo tujų pavadinimo „arbor vitae“ (arba „arborvitae“) atsiradimas — tai dvejus metus trukusios kelionių, nuotykių ir kančių epopėjos laiminga pabaiga. Ši istorija prasidėjo 1534 metais, kai prancūzų keliautojas ir botanikas Jacques Cartier (1491-1557) dabartinės Kanados platybėse susidraugavo su dviem huronų genties indėnų paaugliais, ir grįžo kartu į Prancūziją. Netrukus su 110 jūreivių jie vėl perplaukė Atlantą ir leidosi Šv. Lauryno upe aukštyn, ieškodami garsiojo Šiaurės Rytų kelio į Kiniją. Ilgoje kelionėje visą komandą labai išsekino skorbutas, ir Cartier pakeliui paliko indėnus jų gimtajame kaime Stadacona (dabartiniame Kvebeke), nebesitikėdamas juos dar kada nors pamatyti. Tačiau kai po dešimties dienų jam netikėtai teko sugrįžti, abu jaunuolius rado gyvus ir sveikus. Klausinėjami, kodėl taip greitai pasveiko, indėnai atnešė keletą visžalio medžio šakų ir pamokė, kaip pasigaminti gydantį eliksyrą. Netrukus visa komanda vėl puikiai jautėsi, o sužavėtas Cartier pavadino augalą gyvybės medžiu — lotyniškai arbor vitae.
Vakarinė tuja auga iki 20 m aukščio kūgišku medžiu su vienu ar keletu kamienų, kuriuos dengia supleišėjusi raudonai ruda žievė. Neilgos tankios šakos tiesiasi horizontaliai, o ant jų pražangiai išsidėsčiusios plokščios šakelės. Lapai žvynelių formos, šiek tiek blizgančia tamsiai žalia viršutine ir matine šviesiai žalia apatine puse. Žiemą žvyneliai įgauna rusvą atspalvį. Kankorėžiai 0,8-1,2 cm ilgio, iš 8-10 žvynelių. Smulkios (3 mm ilgio) sparnuotos plokščios sėklos prinoksta rugsėjo mėnesį ir dauguma greitai išbyra. Daugelis augalų dera taip gausiai, kad iš tolo medžiai atrodo rudi. Patrintos šakelės ir kankorėžiai maloniai kvepia.
Neretai vakarinės tujos painiojamos su kitais kiparisinių šeimos atstovais — tujeniu ir puskiparisiu. Šiuos augalus lengviausia atskirti iš vienamečių ūglių ir kankorėžių. Tujų ūgliai 3-4 mm pločio, žvyneliai apatinėje pusėje žali, puskiparisių ūgliai 2-3 mm pločio, žvyneliai apatinėje pusėje su baltomis dėmelėmis (žirniavaisio puskiparisio) arba neryškiais baltais ruoželiais (Lausono puskiparisio). Tujenio ūgliai 5-6 mm pločio, žvyneliai apatinėje pusėje žali su ryškiais baltais ruoželiais. Tujų kankorėžiai savo forma primena tulpės žiedą — žvynelių viršūnės nukreiptos aukštyn, puskiparisių kankorėžiai rutuliški, o gana stambūs (1,2-1,8 cm ilgio) tujenių kankorėžiai į šalis išsiskėtusiais žvyneliais užsimezga ir subręsta tik šiltesnio klimato šalyse — Lietuvoje jų nepamatysite.
Vakarinė tuja tapo vienu iš mėgiamiausių mūsų želdynų augalų, nes ją lengva dauginti ir auginti, be to, yra labai daug kultivarų (dekoratyviųjų formų). Tikslaus jų skaičiaus turbūt nežino niekas, bet keletą šimtų pavyktų suskaičiuoti. Spalvų, formų ir faktūrų įvairove sunku prilygti tujomis. Aukštos ir žemos, tiesios kaip žvakės ir apvalios kaip kamuolys, geltonos, margos, žalios ir bronzinės — visiems sodybos kampeliams, visų poreikiams.
| Dr. Valerija BARONIENĖ |
| Autorės nuotraukos |
© rojaussodai.lt, 2004-09-28
|
Vakarinė tuja `Ellwangeriana Aurea` |
|
Vakarinė tuja `Argentea ` |
|
Vakarinė tuja `Wagneri` |
|
Vakarinė tuja `Rheingold ` |
|
Vakarinė tuja `Globosa ` |
|
Vakarinė tuja `Aurescens` |
|
Didžioji tuja `Zebrina` |
Tujos lengvai prisitaiko prie įvairių sąlygų, bet vešliausiai auga vidutiniškai sunkiuose ir drėgnuose, laidžiuose ir derlinguose priesmėliuose ir priemoliuose, saulėje arba pusiau pavėsyje. Blogai jaučiasi tik labai sunkiose arba sausose dirvose. kai trūksta šviesos, tujos išretėja (dauguma tujų gyvatvorių žalios ir tankios tik iš išorės, o viduje daug plikų šakų ir nurudusių šakelių). Drėgnokas ir lietingas Lietuvos klimatas tujoms puikiausiai tinka, o per ilgiau trunkančias sausras reikėtų nedažnai, bet gausiai palaistyti.
Sausa vasara ir perdžiūvimas nepraeina be pasekmių - po metų ar net dviejų daug šakelių nudžiūva ir nukrinta (kartais nudžiūva visas augalas), ypač jeigu žemė labai lengva arba suplūkta. Tujos įsišaknijusios negiliai, todėl negalima giliai kasti arba purenti. Lietuvoje išaugintos tujos žiemoja gerai (kartais apšąla tik ‘Ericoides’), o importines bent pirmąją žiemą reikėtų uždengti, nes jos dar neprisitaikiusios prie mūsų klimato. Visas tujas, ypač jaunas, pravartu mulčiuoti kompostu, durpėmis, švariais sveikais lapais (išskyrus vaismedžių, nes jie serga grybinėmis ligomis). Mulčias neturi liesti kamieno.
Tujos tręšiamos kompleksinėmis ar specialiai spygliuočiams skirtomis trąšomis pavasarį, kai prasideda vegetacija. Silpnai augančias pravartu patręšti ir gegužės pabaigoje arba birželį. Organinių trąšų geriau nenaudoti, nes spygliuočiai labai jautrūs jų pertekliui. Derlingame dirvožemyje augančių tujų galima visai netręšti.
Genima ramybės laikotarpiu - žiemos pabaigoje arba ankstyvą pavasarį, tinka ir ruduo. Žaizdos puikiai užgyja, todėl galima genėti net vasarą (liepą — rugpjūtį). Tačiau tuomet pradeda augti nauji ūgliai, o tai nepageidautina. Tujos genimos dezinfekuotais įrankiais, kai sausa ir giedra. Išpjautos ligotos šakos iš karto sudeginamos.
Ligos ir kenkėjai tujų paprastai nekamuoja. Nuo ligų dažniau nukenčia jauni, stipriai išgenėti ir dėl to daug ūglių auginantys, taip pat labai tankiai pasodinti augalai. Drėgnas, lietingas oras (kaip šią vasarą) taip pat palankus ligoms plisti. Profilaktiškai nuo ligų ir kenkėjų fungicidais arba insekticidais purškiami tik reprezentaciniuse želdynuose augantys, taip pat labai vertingi ir brangūs augalai. Sausą rudenį prieš užšalimą tujas rekomenduojama palaistyti. Žiemą, kai gausiai pasninga, nuo didesnių augalų reikia nupurtyti sniegą, kad jis neišlankstytų ar neišlaužytų šakų. Tujas siaura laja galima nestandžiai apvynioti virve.
Vazonuose užaugintas tujas galima sodinti visą sezoną. Iš lysvės iškasti augalai sodinami ankstyvą rudenį (rugpjūčio — rugsėjo mėn.), kad iki žiemos spėtų įsišaknyti, arba pavasarį — balandžio mėnesį ir pirmoje gegužės pusėje. Tujos dažniausiai gerai prigyja. Plikas šaknis reikia saugoti, kad neapdžiūtų - pavasarį jau po 15 min. apdžiūva smulkiosios šaknelės. Paskui sodinukai ilgai skursta arba visai išdžiūva.
Jaunos vakarinės tujos ir aukštesni kultivarai auga vidutiniškai sparčiai. Geroje žemėje 4-5 m. amžiaus augalai būna žmogaus aukščio. Paskui tujos auga lėčiau. Žemaūgiai kultivarai auga lėtai — juo žemesnis krūmas, tuo mažiau jis kasmet paauga.
Tujos lengvai dauginamos sėklomis bei auginiais. Kankorėžiai skinami iš karto, kai lengvai paruduoja (rugsėjo mėn.), nes prinokę kankorėžiai sėklas išbarsto per 7-10 dienų. Sėklos 2-4 mėn. šaltai stratifikuojamos ir sėjamos pavasarį, tačiau galima sėti ir rudenį. Iki stratifikavimo sėklos laikomos sausose sandariose dėžėse 1-5°C šilumoje. Kambario temperatūroje daigumas greitai mažėja, nors dalis sėklų sudygsta ir pasėjus po 2-3 metų. Geriausios sąlygos tujoms sudygti — pusiau pavėsis, drėgna, bet ne šlapia lengva dirva ir 20-30° C šiluma. Nors kultivarų sėklos taip pat daigios, sėjinukai būna nevienodi, todėl dekoratyviųjų formų augalai dauginami auginiais (birželio antroje pusėje ir liepą, o šiltnamyje galima dauginti net žiemą).
Smulkiau apie tujų dauginimą ir daigų priežiūrą jau pasakojome. Skiepijama paprastai tik svyruoklinė tuja (Th. occidentalis ‘Pendula’), į vakarinę tują priglaudimu. Poskiepiai auginami vazonuose ir žiemą laikomi lauke (įkasti į žemę). Kelios savaitės prieš skiepijimą pernešami į šiltnamį, kad prabustų. Skiepijama nuo sausio antrosios pusės iki kovo pradžios.
Lietuvoje dažniau auginami vakarinės tujos kultivarai
Thuja occidentalis ‘Alba‘ — plačiai kūgiškas keliastiebis krūmas 1-2, kartais ir 4 m aukščio. Ūglių viršūnės balsvos, ypač ryškios žiemą.
Th. o. ‘Argentea‘ — iki 10 m medis kūgiška laja, ryškiais baltai margais siaurokais ūgliais.
Th. o. ‘Aurescens‘ "gimė" viename Lenkijos medelyne, o dabar dažnai auginama visoje Europoje. Tai 3-6 m aukščio medis tankia kūgiška laja, ryškiai geltonais ūgliais.
Th. o. ‘Bodmeri‘ — iki 3-5 m aukščio kūgiškas medelis truputį netaisyklingomis šakomis ir stambiais, į viršų riestais, storais, sodriai žaliais ūgliais.
Th. o. ‘Columna‘ Europoje auginama jau šimtą metų. Siauralajis iki 10-15 m aukščio ir 1 m pločio medis, šakos trumpos, horizontalios.
Th. o. ‘Cristata‘ — koloniškas 4-7 m aukščio medis reta laja, persisukusiomis, pasišiaušusiomis šakelėmis. ‘Cristata Argenteovariegata‘ balsvai margomis šakelėmis.
Th. o. ‘Danica‘ — viena iš mažiausių tujų. Šis tankus, taisyklingas rutuliškas krūmas auga labai lėtai, pasiekia tik 0,5-1 m aukštį.
Th. o. ‘Dumosa‘ pasižymi netaisyklinga (plačiai kūgiška, kiaušiniška, rutuliška) krūmo forma, užauga iki 1,5 m aukščio. Jaunų augalų lapai spygliški, vėliau atsiranda vis daugiau žvyniškų.
Th. o. ‘Elegantissima‘ — iki 6-10 m aukščio medis kūgiška laja. Žvyneliai žvilgantys, skaisčiai žali, ūglių viršūnėlės vasarą rusvai geltonos, žiemą rudos.
Th. o. ‘Ellwangeriana‘ — plačiai kūgiškas 3-5 m aukščio krūmas plonais ūgliais su žvyniškais ir spygliškais pilkšvai žaliais lapais.
Th. o. ‘Ellwangeriana Aurea‘ labai dažna mūsų želdynuose. Tai 1,5-3 m aukščio plačiai kūgiškas krūmas su spygliškais ir žvyniškais aukso geltonumo lapais.
Th. o. ‘Ericoides‘ — iki 2 m aukščio ir skersmens krūmas vien tik su spygliškais lapais, kurie vasarą žali, o žiemą žaliai rusvi. Jautriausia šalčiui iš Lietuvoje auginamų vakarinės tujos kultivarų, šaltomis žiemomis apšąla.
Th. o. ‘Fastigiata‘ — iki 5-10 m aukščio keliastiebis medis koloniška laja ir glaustomis šakomis.
Th. o. ‘Filiformis‘ nuo kitų tujų skiriasi ilgomis, plonomis, nusvirusiomis šakelėmis. Užauga iki 3 m aukščio ir beveik tokio pat pločio.
Th. o. ‘Globosa‘ — tankiašakis 1,5-2 m aukščio rutulio formos krūmas, seni augalai praranda taisyklingą formą.
Th. o. ‘Golden Globe‘ — taisyklingas rutuliškas 1-1,2 m aukščio krūmas geltonais žvyniškais lapais.
Th. o. ‘Gold Pearl‘ — kūgiškas 1,5-2,5 m aukščio krūmas, ūgliai ryškiai žali su šviesiai gelsvomis viršūnėmis.
Th. o. ‘Hoveyi‘ išauga iki 1,5-2,5 m aukščio ir 1-1,5 m pločio. Šakelės stačios, plokščios, išsidėsčiusios lygiagrečiai viena kitai, todėl krūmai, ypač jauni, atrodo lyg suploti iš šonų.
Th. o. ‘Rheingold‘ — iki 1,5-2 m aukščio ir pločio netaisyklingos formos krūmas su aukso geltonumo spygliškais, senesnių augalų — ir žvyniškais lapais.
Th. o. ‘Semperaurea‘ — tankus plačiai kūgiškas, iki 5-10 m aukščio medis. Šakelės žvilgančios, žalios su geltonomis viršūnėmis.
Th. o. ‘Smaragd‘ — tankus siaurai kūgiškas 2-4 m aukščio medis ne tik vasarą, bet ir žiemą skaisčiai žaliais ūgliais.
Th. o. ‘Spiralis‘ — siaurai kūgiškos formos 4-8 m aukščio medis spirališkai išsidėsčiusiomis smulkiomis tamsiai žaliomis šakelėmis.
Th. o. ‘Stolwijk‘ — tankus rutuliškas ar ovalus krūmas iki 2 m aukščio. Ūglių viršūnės blyškiai gelsvos.
Th. o. ‘Tiny Tim‘ — labai lėtai augantis rutuliškas, vėliau netaisyklingos formos platus žemaūgis krūmas.
Th. o. ‘Umbraculifera‘ — platus taisyklingos formos pusrutuliškas arba skėtiškas 1,5-2 m aukščio krūmas tamsiai žaliomis šakelėmis.
Th. o. ‘Wagneri‘ — tankus, taisyklingas, ovalus ar siaurai kūgiškas 2-4 m aukščio krūmas skaisčiai žaliais ūgliais.
Th. o. ‘Wareana Lutescens‘ — iki 3-6 m aukščio medis kūgiška ar ovalia laja, blyškiomis citrinos atspalvio šakelėmis.
Th. o. ‘Yellow Ribbon‘ — kūgiškos formos 3-5 m aukščio medelis pavasarį ryškiai geltonais, vėliau žalsvai gelsvais ūgliais.
Kitų rūšių tujos
Nors ir nedažnai, Lietuvoje auginamos dar keleto rūšių tujos. Plačiau paplitusi didžioji tuja ( Th. plicata D. Don), kuri užauga iki 60 m aukščio tėvynėje ir per 20 m — Lietuvoje. Laja siaurai kūgiška, šakelės didesnės, negu vakarinės tujos, iš viršaus žvilga, apatinėje pusėje neryškūs balti ruoželiai arba dėmelės. Kankorėžiai 1-1,5 cm ilgio, sėklos sparnuotos. Patrintos šakelės ir kankorėžiai kvepia. Auga greičiau už vakarinę tują, labiau pakenčia pavėsį, bet karpoma mažiau sutankėja, o vėjuotose vietose žiemą gali truputį apšalti. Želdynuose kartais auginamas šios tujos kultivaras ‘Zebrina’ geltonomis juostomis išmargintomis šakelėmis. Dauginima ir auginima kaip vakarinė tuja.
Rytinė tuja ( Th. orientalis L. f., sinonimas Platycladus orientalis (L. f.) Franco) savaime auga Vakarų Kinijoje bei Šiaurės Korėjoje. Užauga iki 15 m aukščio tėvynėje ir 2-4 m Lietuvoje. Dažniausiai tai taisyklingas kiaušiniškos arba kūgiškos formos krūmas arba medelis vertikaliai išsidėsčiusiomis žaliomis šakelėmis. Kankorėžiai stamboki (iki 2,5 cm ilgio), jų žvynelių viršūnės kablio formos, sėklos nesparnuotos. Patrintos šakelės kvepia silpnai. Ši tuja puošni, bet Lietuvoje reta, nes šaltesnę žiemą apšąla arba žūva.
Dr. Valerija BARONIEN
Rytinis tujenis ( Thujopsis dolabrata (L. f.) Sieb. et Zucc.) – Centrinės ir Pietų Japonijos spygliuotis iš kiparisinių šeimos. Tėvynėje išauga iki 30 m aukščio, o Lietuvoje paprastai neviršija 2-3 m. Pakenčia paunksmę, nors vešliau auga saulėtose vietose. Geriausia sodinti taip, kad rytais ar vakarais apšviestų saulė, o iš šiaurės ir pietų užstotų kiti augalai – tada mažiau nukentės nuo šaltų žiemos vėjų ir nuo ankstyvo pavasario saulės. Jaunus augalus žiemai pravartu uždengti eglišakėmis. Augančius atviroje vietoje tujenius bent žiemos pabaigoje reikėtų iš pietų pusės pridengti nuo saulės. Kaip ir dauguma iš Rytų Azijos kilusių augalų, mėgsta purų, derlingą, drėgnoką dirvožemį, nepakenčia nei sausrų, nei stovinčio vandens. Pomedžius reikėtų mulčiuoti durpėmis, smulkinta žieve ar spygliais. Šaltomis žiemomis dažnai truputį apšąla. Ligos ir kenkėjai beveik nepuola. Lietuvoje nedera, dauginama auginiais. Nesunkiai įsišaknyja vasaros auginiai, kiek prasčiau – sumedėję (pavasarį šiltnamyje). Auginiais dauginama taip pat, kaip tujos. Vešli, taisyklinga laja susiformuoja savaime, genėti nereikia, galima tik „pataisyti“ augalo formą. Kaip ir dauguma kiparisinių augalų, tujeniai pakantūs formavimui.
Dr. Valerija BARONIENĖ
© rojaussodai.lt , 2004-10-22
Geriausiai spygliuočius genėti vasarą (liepa, rugpjūtis), blogiausiai - pavasarį (kovą - gegužę). Eglės nelabai pakančios genėjimui. Jeigu būtina, nupjaukite viršūnę tuoj virš storesnės šakos, kad neliktų kyšančio strampo. Apatines šakas galima pjauti pamažu, po 1-3 kasmet. Šakos išpjaunamos prie pat kamieno.
© rojaussodai.lt , 2004-11-04
"Dauginu tujas auginiais. Sodinukus laikau mažuose vazonėliuose, paskui perkeliu į didesnius. Kiek metų tujas galima auginti 4 litrų talpos vazonėliuose?" - p. Dalia.
Augalui reikalingas vazonėlio dydis labiau priklauso nuo augalo matmenų, negu nuo amžiaus. 4 l talpos vazonuose tujos gali augti, kol pasiekia 1-1,5 m aukštį (vakarinė tuja tiek paprastai užauga per 5-7 m., bet tai priklauso ir nuo dirvos, tręšimo bei augalo individualių savybių). Vešlūs, plačiašakiai augalai greičiau „išauga“ vazoną, negu siauros lajos, mažai šakoti. Vazoną reikėtų keisti didesniu, kai jo paviršiuje matosi susiraizgiusios šaknys, o per drenažo angas ima lįsti smulkios šaknelės.
© rojaussodai.lt , 2005-01-11
Nutkinis puskiparisis ( Chamaecyparis nootkatensis (Laub.) Spach. ) kilęs iš Šiaurės Amerikos (Aliaska, Vašingtonas, Šiaurės Oregonas ir pan.). Jų randama net 900-1200 m aukštyje virš jūros lygio. Dažniausiai auga upių prantėse, mėgsta derlingą drėgną dirvą. Auga lėtai ir sulaukia 500-600 metų.
Gimtinėje užauga iki 40 m aukščio, o kamienas pasiekia 150 cm skersmenį. Vainikas siauro konuso formos, stiebai kylantys, o jų viršūnės dažnai svyrančios. Mėgsta šviesą, nebijo sausros ir šalčio, bet labai šaltą žiemą gali apšąlti. Gražiai atrodo pasodinti po vieną pievelėje arba grupėje su kitais dekoratyviniais medeliais.
`Glauca` užauga 15-20 m aukščio, laja 5-6 m pločio. Vainikas siauro konuso formos, žievė rudai pilka, skilinėjanti. Žvynelai dygūs, mėlynai žali. Mėgsta saulę, bet pakenčia nedidelį pavėsį. Dirvai nereiklūs, bet nemėgsta sausų ir kalkingų žemių. Šalčiui atsparūs, bet labai šaltą žiemą gali apšąlti. Tinka sodinti pavieniui, grupėmis, alėjose.
`Pendula` per savo gyvenimą gali užaugti iki 15 m, bet auga lėtokai. Šakutės stačios, svyrančiomis viršūnėmis. Žvyneliai tamsiai pilkšvai žali, smulkūs ir blizgantys. Atsparūs sausrai, Jj beveik nepuola kenkėjai. Tai vienas iš gražiausiųj svyrančių spygliuočių. Dauginama skiepijimu arba auginiais.
`Aurea` - jauni ūgliai geltoni.
`Variegata` - laja išmarginta gelsvais potepiais.
Nuotraukos šaltinis: floramart.com.ua
© rojaussodai.lt, 2007-05-23
"Savo sklype norėčiau eglučių gyvatvorės. Kada geriau ir kokiu atstumu jas sodinti, kokio amžiaus turi būti eglutės?" - p.Violeta .
Aukštai vienaeilei gyvatvorei sodinama kas 40-60 cm, dvieilei - kas 50-80 cm, o tarp eilių paliekama po 40-60 cm. Eglės dažniausiai sodinamos dviem eilėmis ir didesniais atstumais (apie 1 m), nes linkusios šusti ir sirgti
šaknų puviniu. Sodinkite tokias, kokias gausite (iki 0,5 m aukscio). Gėlininkai jų paprastai neaugina, o specializuotuose medelynuose būna 1-5 metų amžiaus sodinukai. Labai mažų augaliukų nesodinkite, nes gyvatvorę turėsite tik po 15 metų, be to, juos labai stelbs piktžolės. Labai didelių eglių irgi neverta sodinti, nes jos nemėgsta persodinimo ir gali sunykti.
© rojaussodai.lt , 2005
Kėnių ( Abies Mill.) grožis akivaizdus - jie simetriški, gerose sąlygose augančių medžių laja idealiai taisyklinga. Taisyklingos ir jų šakelės, spygliai, net kankorėžiai. Pirmas įspūdis, pamačius kėnį - “kokia graži eglė!”. Nuo eglių kėniai skiriasi plokščiais, dažniausiai nedygiais spygliais su dviem melsvomis ar balsvomis juostelėmis iš apačios, kurie “prilipdyti” prie šakelės apskrita pėdute. Jaunų šakelių, o neretai ir senesnių šakų žievė lygi, ant jaunų kamienų - sakų pūslelės. Tik kėnių kankorėžiai auga statmenai į viršų, o prinokę subyra nenukritę, išbarstydami ir sėklas, ir žvynelius. Deja, beveik visi kėniai pradeda derėti bent 20-30 m. amžiaus ir jų kankorėžius sunku įžiūrėti 10 ar 15 m aukštyje.
Kėniai paplitę vidutinio klimato srityse Šiaurės pusrutulyje, dažniausiai kalnuose. Natūraliose augavietėse užauga iki 30, kartais net 60 m aukščio. Lietuvoje iš maždaug 50 jų rūšių auginama apie 10, o savaiminių nėra. Sukurta nemažai kėnių kultivarų - kompaktiška laja, žemaūgių, svyruoklinių, melsvai sidabriniais spygliais.
Europinis kėnis ( Abies alba Mill.) auga Vakarų, Vidurio ir Pietų Europos kalnuose. Jo spygliai iki 3,5 cm ilgio, ant šakeloų auga dviem taisyklingomis eilėmis. Cilindriški kankorėžiai 12-15 cm ilgio ir 2-3,5 cm skersmens, iš pradžių žali, subrendę – rudi. Žiemą nelabai atsparūs, per stipresnius šalčius gali apšalti.
Balzaminis kėnis ( A. balsamea (L.) Mill.) kilęs iš Šiaurės Amerikos. Spygliai iki 2,5 cm ilgio, sutrinti stipriai maloniai kvepia. Ant jaunų medžių kamienų aiškiai matyti sakų pūslelės. Kankorėžiai nedideli, iki 6-8 cm ilgio, jauni purpuriniai, subrendę pilkai rudi. Balzaminio kėnio sakai laužia šviesą tokiu pat kampu, kaip ir stiklas, todėl anksčiau buvo naudojami optikos prietaisų stiklams suklijuoti, mikroskopiniams preparatams gaminti. Šalčiui atsparus ir dažnai auginamas.
Pilkasis kėnis (Abies concolor (Gordon et Glend.) Lindl. ex Hildebr.) savaime auga Šiaurės Amerikos kalnuose ir laikomas gražiausiu savo genties atstovu. Ilgi (iki 6 cm) ir šviesūs, melsvai žali spygliai išskiria jį iš kitų spygliuočių. Kankorėžiai iki 12 cm ilgio, jauni žalsvi arba purpurinio atspalvio, vėliau rudi. Šis kėnis gerai jaučiasi Lietuvoje, dažnai sodinamas parkuose.
|
Korėjinio kėnio kankorėžiai |
vasarą ir rudenį |
Korėjinis kėnis ( A. koreana Wils.) želdynuose ypač mėgstamas dėl to, kad pradeda derėti labai jaunas, neužaugęs nė metro. Jo nedideli (iki 8 cm ilgio) kankorėžiai ypač gražūs – žalsvai violetiniai, purpuriniai ar beveik mėlyni, "aptaškyti" sakų lašeliais. Spygliai iki 2 cm ilgio, apačia beveik balta. Medis auga lėtokai ir paprastai neviršija 10-12 m. Šaltą žiemą gali truputį apšalti.
(Bus daugiau)
Dr. Valerija BARONIENĖ
Autorės nuotraukos
© rojaussodai.lt, 2005-11-14
|
Pilkasis kėnis |
Arizoninis kėnis |
Kaukazinis kėnis ( Abies nordmanniana (Steven) Spach) paplitęs nedidelėje teritorijoje Kaukaze ir Šiaurės Rytų Turkijoje. Jo spygliai iki 3 cm ilgio, tankūs, blizgantys, tamsiai žaliu viršumi ir sidabrine apačia. Kankorėžiai stambūs, iki 18 cm ilgio, jauni žalsvai raudoni, prinokę rudi.
Sibirinis kėnis ( Abies sibirica Ledeb.) dažnai auginamas mūsų parkuose ir sodybose. Išsiskiria siaurai kūgiška laja, siaurais stačiais spygliais iki 3 cm ilgio su įkirptomis viršūnėlėmis, plaukuotais ūgliais ir melsvais jaunais kankorėžiais. Žiemą šalčiams atsparus, bet kartais nukenčia nuo pavasario šalnų bei stiprių šalčių po žiemos atlydžių.
Vičo kėnis (Abies veitchii Lindl.) savaime auga Japonijoje. Siaura tanki jo laja Lietuvoje neiškyla daugiau kaip 15-20 m. Švelnūs spygliai apie 2,5 cm ilgio, blizgančiu tamsiai žaliu viršumi ir sidabrine apačia. Kankorėžiai nedideli, melsvai purpuriniai arba žali, subrendę rudi. Žiemoja puikiai.
|
Kankorėžiai subyra šakose |
Kėnis - parkų, skverų, erdvių sodybų medis. “Įgrūstas” tarp kitų augalų jis neatskleis savo grožio. Kadangi kovoti su kenkėjais sunku (kaip nupurkšti insekticidais 20 m aukščio medį?), geriau sodinti atsparesnius - kaukazinį ar smailiaspyglį kėnius. Sodybose labiausiai tinka korėjinis kėnis - jis gražus, palyginti nedidelis. Parinkite jam atvirą, gerai matomą vietą, kitus augalus sodinkite ne mažiau kaip už kaip 3 m. Jeigu tiek žemės skirti negalite, auginkite neaukštus, lėtai augančius kėnių kultivarus, apie kuriuos plačiau - kitame straipsnyje.
Dr. Valerija BARONIENĖ
Autorės nuotraukos
© rojaussodai.lt, 2005-11-17
|
A. balsamea `Nana` |
A. koreana `Luminetta` |
A. concolor `Violacea` |
Abies alba `Pendula` - iki 8-12 m aukščio medis ilgomis svyrančiomis (kartais stačiai žemyn) šakomis.
A. alba `Pyramidalis` dažniausiai vos poros metrų aukščio, nuo europinio kėnio skiriasi siaura glaustašake laja (ypač kai medis jaunas) ir trumpesniais tamsesniais spygliais.
A. balsamea `Nana` – tankus, platus, lėtai augantis žemaūgis kėnis trumpais tankiais spygliais. Per porą dešimtmečių užauga iki 0,6-1 m aukščio ir 1-1,4 m skersmens.
A. concolor `Compacta` gali užaugti iki poros metrų aukščio ir skersmens. Tai netaisyklingo rutulio formos pilkai melsvas “kupstas” tankiais, trumpesniais negu pilkojo kėnio spygliais.
A. concolor `Violacea` labai panašus į pilkąjį kėnį, bet mažesnis, jo spygliai ryškesni (melsvi).
|
A. alba `Pyramidalis` |
A. concolor `Wintergold` |
A. alba `Pendula` |
A. concolor `Wintergold` – pilkojo kėnio atmaina melsvai gelsvais spygliais, kurie ypač ryškūs žiemą. Užauga iki 5-8 m aukščio.
A. koreana `Silberlocke` (sinonimas `Horstmann’s Silberlocke`) sukurtas tik 1983 m., bet jau tapo vienu iš populiariausių kėnių. Neaukšto (iki 2 m), lėtai augančio medelio spygliai lenkti aukštyn, todėl aiškiai matyti jų sidabru žvilganti apačia.
A. koreana `Luminetta` - vienas naujausių ir “madingiausių” kėnių. Šis taisyklingos formos, tankus, lėtokai augantis medelis turi geltonus spyglius, kurių fone ypač gražiai atrodo violetiniai kankorėžiai.
A. lasiocarpa `Compacta` - dar vienas tankus, žemaūgis, kūgiškos formos kėnis. Užauga iki 2-3 m aukščio ir panašaus pločio, spygliai melsvai pilki.
A. nordmanniana `Golden Spreader` (sinonimas `Aurea Nana`) - lėtai augantis, platus pusrutuliškos formos krūmas geltona viršutine ir gelsvai balta spyglių apačia.
|
A. koreana `Silberlocke` |
|
A. lasiocarpa `Compacta` |
Kai kurie medžio formos kėnių kultivarai užaugina ir kankorėžius. Sėjinukai paprastai skiriasi nuo tipinės rūšies augalų medelio forma, spyglių ilgiu ar atspalviu. Tokių pačių augalų, kaip tie, nuo kurių surinktos sėklos, užauginti dažniausiai nepavyksta. Sėklomis dauginami rūšiniai kėniai (ne kultivarai). Sėjama rudenį arba 1-3 mėn. šaltai stratifikuojama ir sėjama pavasarį. Kėnių kultivarai dauginami vegetatyviniais būdais - sumedėjusiais ir pusiau sumedėjusiais auginiais, skiepijami. Skiepyti galima visus kėnius. Mažieji, kupsto formos žemaūgiai kėniai neblogai dauginasi sumedėjusiais auginiais pavasarį arba pusiau sumedėjusiais - vasarą. Juos paskiepijus galima išauginti įdomų žemaūgį medelį tankia rutuliška laja. Geriausia skiepyti į tos pačios rūšies kėnio poskiepį, taip pat tinka balzaminio ir europinio kėnių poskiepiai.
Dr. Valerija BARONIENĖ
Autorės nuotraukos
Kitų nuotraukų šaltiniai: www.esveld.nl, www.garden-picture.com
© rojaussodai.lt, 2005-11-29
Kalninės pušys ( Pinus mugo ) `Mini Mops` - Europoje plačiai paplitę 40-60 cm aukščio ir iki 1 m skersmens krūmeliai. Atkreipkite dėmesį, kad tai suaugusios pušies aukštis, o pas jus jaunutė. Vainikas gražios pagalvės (pardavėjas nemelavo) formos. Žievė nuo pilkšvai rudos iki tamsiai pilkos, ūgliai šviesiai žali. Aštrūs, 3 cm ilgio adatos formos spygliai tamsiai žali, pluošteliuose po du.
`Mini Mops` auga labai lėtai. Per metus užauga apie 2 cm į aukštį ir 3 cm į plotį. Pirmaisiais metais po pasodinimo dažnai tupi, "mąsto", augina šaknis. Labai mėgsta šviesą, atsparios šalčiui, nereiklios dirvai, gali augti akmenuotoje, rūgščioje žemėje. Mielai sodinamos alpinariumuose.
© rojaussodai.lt, 2006-01-09
Dauguma puskiparisių ( Chamaecyparis L.) sodinami pusiau pavėsyje, o margi arba geltoni - saulėje. Jiems netinka žemumos ir įdubos, kur susilaiko šaltas oras.
Žemaūgių formų puskiparisiai sodinami kas 1-2,5 m, didesni augalai - kas 3-4 m. Šaknies kaklelis turi būti lygiai su žeme. Tinka derlinga žemė, komposto, lapinės žemės, durpių ir smėlio (3:2:1:2) mišinys. Nepakenčia sunkių, kalkingų molio dirvų, jiems reikia drėgnos, bet neužmirkusios žemės. Jeigu žemė labai drėgna, įrengiamas 20 cm drenažas. Jeigu sausa, reikia nuolat laistyti.
Puskiparisiams kasamos maždaug 0,7-1 cm gylio duobės, gyvatvorėms ir alėjoms - 0,6-1 m gylio grioviai. Paprasta žemė pagerinama 5-6 kg durpiniu kompostu (tinka durpiniai substratai) ir mineralinėmis kompleksinėmis trąšomis.
Jauni puskiparisiai nepakenčia sausos ir karštos vasaros. Jeigu sausa, vėliau pradeda augti, o paskui iki rudens nespėja sumedėti ir jaunos šakutės nušąla. Šiuos augalus reikia dažniau palaistyti, o kartą per savaitę aplieti vandeniu. Gausiai palaisčius žemė negiliai supurenama. Drėgmę žemėje labai gerai sulaiko 5-7 cm sluoksnis durpių arba medžio žievės.
Kai kuriuos puskiparisius galima genėti, iškarpyti norimas formas. Žiemai juos reikia storai mulčiuoti, uždengti eglišakėmis arba šiaudais, užpilti lapais, vėliau - ir sniegu. Didesnius augalus taip pat reikėtų pridengti. Puskiparisiams labiau kenkia žiemos atlydžiai, negu šaltis. Nuo staigios temperatūrų kaitos dažnai suskilinėja žievė; pavasarį žaizdas reikia užtepti sodo tepalu.
Puskiparisiai nepakenčia stovinčio vandens, jų šaknys pradeda pūti ir augalas sunyksta. Sergantį augalą reikia iškasti, išpjauti pažeistas šaknis ir persodinti jį į sausesnę vietą.
Dauginama sėklomis, atlankomis ir auginiais. Sėklos stratifikuojamos, nes prastai dygsta. Sodinių formų puskiparisiai dauginami vegetatyviai. Auginiams tinka jaunų šoninių ūglių viršūnės. Apatinės šakutės su žvyneliais nupjaunamos ir sodinama į vazonėlius su lengva žeme. Uždengiama polietilenu (tinka agroplėvelė) ir laikoma pavėsyje. Dar lengviau padauginti atlankomis. Pavasarį prie augalo iškasamos griovelis ir pripilama komposto. Šaka iš apačios keletą kartų įstrižai įpjaunama, į žaizdą įspraudžiamas degtukas, kad neužsivertų, paskui prilenkiama prie žemės ir prismeigiama vielute. Šakos viršūnė pririšama vertikaliai prie kuoliuko.
© rojaussodai.lt, 2006-03-14
|
Pinus pumila glauca |
Pinus nigra `Molette` |
|
Pinus mugo |
Pinus sylvestris fastigiata |
|
Pinus strobus `Minima` |
Pinus mugo `Humpy` |
Mūsų želdynuose mylima kalninė pušis ( Pinus mugo Turra) — dažniausiai poros metrų aukščio krūmas arba tankus medelis. Iš melsvaspyglių pušų mūsų sąlygoms geriausiai auga žemoji ( Pinus pumila (Pall.) Reg.), smulkiažiedė (P. parviflora Sieb. et Zucc.), korėjinė ( P. koraiensis Sieb. et Zucc.), Armando ( P. armandii Franch.) pušys. Pirmoji auga tankiu rutulišku, 2 m aukščio ir 2-3 m skersmens krūmu, antroji - nedideliu medeliu, trečioji ir ketvirtoji - vidutinio aukščio medžiai.
O tarp daugybės pušų kultivarų galima pasiklysti… Tai siaura laja, glaustašakės paprastosios ( P. sylvestris `Chantry Blue`, `Fastigiata`,`Pyramidalis Glauca`, `Sentinel`), juodosios ( P. nigra `Arnold Sentinel`, `Columnaris`, `Geant de Suisse`, `Molette`, `Pyramidalis`), kalninės ( P. mugo `Rigi`), balkaninės ( P. peuce `Glauca Compacta`), veimutinės ( P. strobus `Fastigiata`) pušų atmainos, geltonspyglės ( P. cembra `Aurea`, P. contorta `Frisian Gold`, P. mugo `Aurea`, `Winter Gold`, `Zundert`, P. nigra `Zlatiborica`, P. peuce `Aurea`, P. strobus `Hillside Winter Gold`, P. sylvestris `Gold Coin`, `Gold Medal`), ir svyrančios ( P. banksiana `Pendula`, `Uncle Fogy`, P. contorta `Pendula`, P. strobus `Pendula`), ir melsvaspyglės (daugybė P. parviflora ir P. pumila kultivarų, P. strobus `Himmelblau`, `White Mountains`, P. sylvestris `Bonna`, `Glauca Compacta`, P. cembra `Compacta Glauca`), ir margaspyglės ( P. densiflora `Oculus Draconis`, `White Band`, P. koraiensis `Shibamichi`, P. leucodermis `Aureospicata`, P. mugo `Cocarde`, `Marand`, `Sunshine`, P. parviflora `Fukai`, P. peuce `Aureovariegata`, P. sylvestris `Inverleith`).
Daugumos geltonspyglių pušų spygliai ypač skaistūs žiemą, o vasarą gelsvai ar šviesiai žali. Populiariausios žemaūgės, tankios, dažniausiai rutuliškos pušys, kurių yra kelios dešimtys kultivarų. Jos auginamos kaip maži „rutuliukai“ ar „pagalvėlės“, bet dažniausiai skiepijamos į stiebinius poskiepius. Tokio medelio aukštis priklauso nuo skiepijimo vietos. Labai smulkios pušelės ( P. mugo `Humpy`, `Mini Mops`, P. strobus `Minima`, P. densiflora `Jane Kluis`, P. leucodermis `Schmidtii` paprastai skiepijamos 0,5-1,5 m aukštyje, o greičiau augančios, vešlesnės (įvairios “raganų šluotos” - P. banksiana `Chippewa`, P. sylvestris `Globosa Viridis`, `Watereri`, P. nigra `Hornibrookiana`, P. mugo `Gnom`, `Heinrich’s Triumh`, `Mops`, P. strobus `Macopin`) - aukščiau, kartais net poros metrų aukštyje.
(Bus daugiau)
Dr. Valerija BARONIENĖ
Autorės nuotraukos
© rojaussodai.lt, 2006-04-12
Palyginti dažnai pušis, ypač neseniai persodintas arba auginamas netinkamose sąlygose, puola grybinės ligos bei kenkėjai, o dažniausiai - pušinis skydamaris. Pastebėjus pirmuosius pažeidimo požymius, reikėtų iš karto nupurkšti cheminiais insekticidais arba fungicidais. Po 2-3 savaičių pakartojama. Jeigu pušų daugiau, jos labai brangios (o skiepytos pušys tikrai nepigios) arba dėl jų labai nerimaujate - galima kas mėnesį (pirmą kartą - gegužės viduryje) profilaktiškai purkšti ir fungicidais, ir insekticidais, bet svarbu kiekvieną kartą naudoti kitus preparatus. Jokiu būdu neviršykite nurodytų normų!
Dar viena pušų bėda - spygliai pablykšta, įgauna gelsvą atspalvį, nors ligų požymių ar kenkėjų nematyti. Mieste taip atsitinka dėl užteršto oro, kai netoliese judri gatvė arba, dar blogiau - automobilių stovėjimo aikštelė. Bet dažniausiai chlorozė atsiranda dėl netinkamų auginimo sąlygų - sunkios, molingos dirvos, stovinčio vandens. Daugelis pušų, ypač ilgaspyglės ir melsvaspyglės, gerai auga tik laidžioje, rūgštokoje (pH 5,5-6,5) dirvoje, nes kitaip negali įsisavinti geležies. Pirmoji pagalba - parūgštinti dirvą. Dar efektyviau laistyti geležies chelatu, kuris dirvą ir parūgština, ir papildo geležimi. Kalkingose žemėse pravartu naudoti abi priemones. Kadangi šie preparatai žemę parūgština trumpam, juos reikia naudoti kasmet (jų būna trąšų, sodo reikmenų parduotuvėse).
Kiekvieną rudenį tenka atsakinėti į klausimus, kaip gelbėti masiškai gelstančias ir gausiai spyglius barstančias veimutines pušis. Labai sunku įtikinti, kad tai visai normalus reiškinys ir jokios pagalboms šioms pušims nereikia. Veimutinių pušų spygliai gyvena tik 1,5 m., paskui pagelsta ir nukrinta. Jie krinta kiekvieną rudenį, ypač gausiai - po karštos sausos vasaros. Jeigu šakų viršūnėse lieka kuokštai sveikų žalių spyglių - viskas gerai. Susirūpinti reikia tik tuomet, kai spygliai gelsta pavasarį arba vasarą, arba per visą šakelę. Nukritę spygliai nenueina perniek - jie gerina dirvą, jais galima mulčiuoti visus rūgštesnę žemę mėgstančius augalus (erikinių šeimos atstovus, magnolijas).
Dažnai skudžiamasi, kad pušys neauga. Atkreipkite dėmesį, kad pirmaisiais metais po pasodinimo dauguma augalų auga prastai arba visai neauga (nes pirmiausia turi gerai įsišaknyti). Antra, žemaūgiai augalai visuomet auga lėčiau. Augalus galima palyginti su žmonėmis - per porą dešimtmečių mes pasiekiame savo “normalų aukštį” ir daugiau nebeaugame. Tuo tarpu augalai auga visą savo gyvenimą, ir tą “normalų aukštį” gali pasiekti tik po 50 ar 100 metų. Miniatiūrinės pušelės, pavyzdžiui, P. strobus `Sea Urchin` ar P. mugo `Slowmound` kasmet paauga 1-3 cm.
(Bus daugiau)
Dr. Valerija BARONIENĖ
Autorės nuotraukos
© rojaussodai.lt, 2006-04-24
Atviroje saulėtoje vietoje augančios sveikos pušys yra rūšiai būdingos formos. Jų šakos palyginti retos - tai natūralu. Genimos pušys nesutankėja, nes neturi miegančių pumpurų, jų taip pat negalima atjauninti, kaip lapuočių krūmų. Išpjaustomos tik sausos ar sužeistos šakos.
Paskutiniu metu sodininkai vis dažniau domisi, kaip pušis formuoti. Juk augalai ne visuomet atrodo taip, kaip norėtume. Dažniausiai pušelės būna “per mažos”, “per didelės”, “per retos”, “netaisyklingos”, “visai neauga”, “per greitai auga”...
Vienas iš populiariausių klausimų - kaip iš kalninių pušų suformuoti tankią gyvatvorę? Augalų prekybos aikštelėse dažniausiai prekiaujama stambiomis pušaitėmis - iš jų gyvatvorės nebus. Net lapuočių krūmų gyvatvorę per vėlu formuoti, kai krūmai dideli. Todėl svarbu išsirinkti tinkamus sodmenis. Pirkite jaunus, panašaus amžiaus, formos ir aukščio augalus, tuomet gyvatvorė bus dailesnė. Svarbu ir tinkamai juos išgenėti, ypač pirmą pavasarį. Gegužės antroje pusėje arba birželio pradžioje, prieš išsiskleidžiant spygliams, šiųmečiai viršūniniai ūgliai (“žvakės”) pirštais nugnybiami per 1/3 arba 2/3. Tuomet pušelės auga lėčiau, laja būna kompaktiškesnė. Nugnybiamos tik tų šakų viršūnės, kurių augimą reikia sulėtinti. Šitaip genėti galima kasmet. Kad šaka visai neaugtų, rudenį išskinkite viršūninį pumpurą, o greta esančius šoninius palikite (iš jų augs nauji ūgliai). Ir atvirkščiai, išskynus šoninius pumpurus, šakos viršūnė auga greičiau.
Išskynus visus pumpurus arba nukirpus viršūnę šaka visai nustoja augti, po metų ar dviejų nubyra spygliai ir lieka sausas strampas. O jį išpjovus - “skylė” lajoje. Laja išpliks ir tuomet, jeigu nuskinsite vienintelį šakelės pumpurą (pavieniai pumpurai dažnai būna šoninėse kalninių ir žemųjų pušų šakose).
|
Vidurinį viršūninį pumpurą galima išskinti, tuomet augs šoniniai. |
|
Ilgi ūgliai trečdaliu arba dviem trečdaliais nugnybiami |
Panašiai formuojamos ir kitų rūšių pušys. Tačiau paprastoji ar veimutinė pušis niekuomet neaugs rutuliu arba kūgiu, o smulkiažiedės pušies nepriversite augti tankiu medeliu, kaip auga jaunos korėjinės pušys. Iš pušų galima suformuoti bonsai medelį, bet reikia pradėti nuo mažų dienų. Tai kantriausiųjų užsiėmimas, nes rezultatai ne anksčiau kaip po dešimtmečio.
Pušys visai nepakenčia, kai pjaustomos, trumpinamos jų šakos. Jeigu šaką norite nupjauti, tai pjaukite prie pat kamieno. Per metus nereikėtų nupjauti daugiau kaip 1-2 šakas. Geriausia pjauti vasarą (liepa, rugpjūtis), kai oras sausas ir šiltas. Tuo pačiu išpjaunamos ir sausos apatinės šakos. Apatinės šakos greičiau džiūva tuomet, kai pušys tankios ir prie žemės trūksta šviesos, taip pat kai augalas labai sparčiai auga ir laja kyla aukštyn. Tai natūralus reiškinys. Pušų, kaip ir kitų spygliuočių, negalima genėti žiemos pabaigoje ir anksti pavasarį.
Dr. Valerija BARONIENĖ
Autorės nuotraukos
© rojaussodai.lt, 2006-05-10
Anglų legenda byloja, kad legendinio Robino Hudo lankas buvo pagamintas iš kukmedžio. Jo mediena ne tik tvirta, bet ir tampri. Anglai iki šiol labai myli ir gerbia šį augalą, mielai jį sodina savo sodybose. Nuo seno žinoma, kad kukmedžiai nuodingi. Kuo spygliai senesni (jie gyvena apie 6-8 metai), tuo daugiau nuodų sukaupia. Senovėje Anglijoje buvo sakoma, kad jeigu nori nunuodyti žmogų, pavaišink jį vynu kukmedžio taurėje. Sodininkams kukmedžių bijoti neverta, svarbu neleisti vaikams į burną kišti jų spyglių ar raudonų gražių uogų. Tai vienas iš nedaugelio spygliuočių, kurie puikiai jaučiasi pavėsyje. Medienoje esantys fitoncidai valo orą ir užmuša daugelį pavojingų mikroorganizmų.
Atvirose ir saulėtose vietose kukmedžiai auga greičiau, bet prasčiau žiemoja. Šakos dažnai apšąla, spygliai pavasarį nudega. Šiltoje pavėsingoje užuovėjoje - geriau žiemoja, bet lėčiau auga. Jeigu sodinama duobėse arba vazonuose, tinka velėninės žemės, durpių ir smėlio (3:2:2) mišinys. Pridedama 100 g universalių kompleksinių mineralinių trąšų. Rekomeduojama įrengti apie 20 cm žvyro arba molio duženų drenažo sluoksnį. Europiniai kėniai dirvai nereiklūs, kanadiniai geriau auga silpnai rūgščiose, tarpiniai - neutraliose arba silpnai kalkingose dirvose.
Kukmedžiai visai nepakenčia stovinčio vandens, sunkiųjų metalų bei kitų toksinių medžiagų, todėl dideliuose miestuose auginami rečiau. Neblogai ištveria sausrą, nes ilgos šaknys pačios suranda vandens požeminiuose šaltinuose. Jeigu požeminis vanduo labai druskingas, per sausras kukmedžiai pradeda ruduoti. Pirmiausiai nukenčia spygliai arčiausiai kamieno.
Grupėse kukmedžiai sodinami kas 0,6-2,5 m (nelygu kultivaras), 60-70 cm gyliu. Šaknies kaklelis turi būti lygus su žemės paviršiumi. Mulčiuojama medžio žieve 8 cm sluoksniu. Jaunus augalus žiemai reikia uždengti ir saugoti nuo sniego, nes šakelės būna labai trapios ir lengvai lūžta. Paaugusius kukmedžius svarbiausia saugoti nuo kaitrios pavasario saulės, kuri nudegina spyglius ir šakas.
Dauginama sėklomis ir auginiais. Sėklos laikomos 7 mėn. šaltai (3-5oC) drėgname smėlyje. Galima sėti tiesiai į lysvę rudenį. Sudygsta pavasarį per 2 mėn. Nestratifikuotos sėklos sudygsta tik per 1-3 metus.
Kukmedžiai lengvai dauginami auginiais, nupjautais nuo viemečių ir dvimečių šakučių (su "pėdele"). Įdomu, kad auginiai nuo stačiai į viršų augančių šakų suformuoja labai tankius ir tiesiai aukštyn augančius kerus. Auginiai nuo horizontaliai augančių šakų suformuoja žemus ir retus kerus. Greičiau augančių formų kukmedžiai tinka gyvatvorėms ir apvadams, nes visai nebijo žirklių.
© rojaussodai.lt, 2006-05-14
Didžioji pocūgė ( Pseudotsuga menziesii (Mirb.) Franco) Amerikoje vadinama Duglaso kėniu arba egle. Pocūgės užauga labai tvirtos ir aukštos - 200 m. amžiaus medis gali siekti 90 m aukštį ir būti 4,5 m skersmens, bet dažniausiai nebūna didesnės kaip 30-35 m. Savo stotu jos panašios į egles, o spygliai švelnūs kaip kėnių. Gražūs ir pocūgių kankorėžiai - jie didoki, kiaušinio arba cilindro formos. Sėkliniai žvyneliai palyginti platūs, o dengiamieji labai ilgi, dažniausiai triskiaučiai, išlindę kaip liežuvėliai.
Pocūgių vainikas plataus konuso formos, tankus, tvirtos šoninės šakos auga horizontaliai, o viršūnės - kyla. Šoninės šakutės plonos, truputį svyrančios. Pocūgės atsparios šalčiui, sausrai ir paunksmei, palyginti nereiklios dirvai. Auga greitai, dauginama sėklomis ir auginiais (įsišaknija 75 proc.).
Soduose dažniau auginamos melsvaspyglės (var. glauca ) ir pilkaspyglės (var. caesia ) didžiosios pocūgės. Populiarūs ir kiti kultivarai.
`Blue Wonder` laja piramidės formos, spygliai melsvi. Auga lėtai.
`Compacta Glauca` - laja konuso formos, trumpi spygliai, auga lėtai.
`Moerheimit` užauga 5-10 m aukščio, šakutės trumpos, truputį išlenktos, spygliai pilkai melsvi.
`Pendula` - aukštas (10-12 m) medis svyrančiomis šakomis. Šios formos pocūgės pirmą kartą aprašytos 1855 metais. Dažnai auginamos ir melsvos `Glauca Pendula` pocūgės.
`Fletcheri` - žemaūgės pocūgės iki 1-3 m aukščio. Vainikas apvalus, iki 3 m skersmens. Spygliai melsvai žali, iš apačios pilkai balti, smailiomis viršūnėlėmis, labai gražūs. Šios formos pocūgės išvestos Anglijoje 1907 m.
Visi pocūgių kultivarai sodinami pievelėje, viržių sodeliuose ir alpinariumuose.
Geriausiai auga laidžiame derlingame priemolyje, nepakenčia supuolusių molio dirvų, bet prastai auga ir smėlyje. Pavasarį jaunos pocūgės patręšiamos kompleksinėmis mineralinėmis trąšomis. Per užtrukusias sausras retai, bet gausiai laistoma, perliejama vandeniu laja. Po ilgo lietaus ar stiprių liūčių supuolusi žemė po jaunais augalais negiliai supurenama.
Nuotraukos šaltinis: infovek.sk
© rojaussodai.lt, 2006-08-12
Žemosios pušys ( Pinus pumila (Pall.) Regel) savaime auga Rytų Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose, Kinijoje, Korėjoje bei Japonijoje. Savo gimtinėje jos vadinamos "gulinčiu mišku" ar "šiaurės kedruočiu", o pas mus prigijo krūminių pušų pavadinimas, nes auga krūmu.
Žemosios pūšys užauga ne didesnės kaip 5 m (natūraliose augavietėse), bet dažniausiai 50 m. amžiaus augalas siekia ne daugiau kaip 2 m. Šakos driekiasi pažeme, o viršūnės kyla į viršų. Gimtinėje šios pušys auga tankiais nepraeinamais sąžalynais. Spygliai iki 10 cm ilgio, pilkai žali, ploni, lenkti, sutelkti po 5. Nedidukai kankorėžiai jauni raudonai violetiniai, o prinokę rudi, kiaušinio formos arba apvalūs. Prinokę nukrenta kartu su sėklomis. Sėklytės su tvirta plona luobele, tamsios, valgomos. Pradeda derėti 20-30 m amžiaus augalai.
Žemosios pūšys auga labai lėtai, mėgsta atviras saulėtas vietas, nereiklios žemei (gali būti skurdi, akmenuota), bet nepakenčia stovinčio vandens, skursta sunkiame molyje. Tinka sodinti alpinariumuose, prie atraminių sienelių. Dauginama sėklomis arba skiepijama į kitų rūšių pušų sodinukus.
`Glauca` spygliai pilkai mėlyni. Tai labai puošnios pušys. Vis dažniau auginamos ir `Globe` žemosios pušys melsvais spygliais ir gražiai apvaliu vainiku. JAV žinomas žemosios pušies kultivaras `Dwarf Blue`, kurį vieni augintojai laiko ta pačia `Glauca`, o kiti įsitikinę, kad tai skirtingi kultivarai.
Lietuvoje augintų žemųjų pušų sėjinukų galima gauti Dubravos arboretumo medelyne (Kauno r.).
© rojaussodai.lt, 2006-10-11
Kedrinė pušis (Pinus cembra L.) kartais dar vadinama europiniu kedru ir savaime auga Vidurio Europoje. Ji panaši į sibirinę pušį, bet auga mažesnė, laja tankesnė, spygliai ilgesni ir tankesni, o kankorėžiai mažesni. Labai puošnus augalas, jam patinka drėgna žemė ir oras. Parkuose ir sodybose dera su beržais, ąžuolais, žemesni kultivarai - grupėse su kadagiais, šermukšniais, lauravyšnėmis, bukais, rododendrais ir kitais medžiais bei krūmais. Kedrinės pušies valgomos sėklos lietuviškai vadinamos kedrinėmis pinijomis.
Medelynuose dažniau pasitaiko `Glauca` ir `Compacta Glauca` kedrinės pušys.
`Compacta Glauca` gražios plataus kūgio formos, auga lėtai, šakutės tankios, trumpos ir stačios. Spygliai 8-9 cm ilgio, iš vienos pusės melsvai žali, iš kitos - gelsvai balti.
`Aureovariegata` spygliai gelsvi.
`Compacta`, `Chalet` kedrinių pušų laja puošni, kūgio formos, tankios stačios šakos auga nuo pažemės.
`Nana` pušys nedidelės, kūgio ar plačios piramidės formos. Šakutės labai tankios ir trumpos, auga nuo pažemės. Spygliai trumpi, įvairaus ilgio, tankūs, lenktomis viršūnėmis.
© rojaussodai.lt, 2007-11-05
|
`Aurea` |
|
`Cranstonii` |
|
`Coerulea` |
|
`Mariae-Orffiae` |
Eglės - aukšti visžaliai spygliuočiai kūgiška laja, menturiškai augančiomis šakomis. Ūgliai vagoti, šakelės šiurkščios, nes spygliai prisisegę prie aukštų papėdžių. Kamieno žievė šiurkšti, sueižėjusi. Spygliai kieti, daugiau ar mažiau dygūs, gana trumpi, plokšti arba keturbriauniai, ant šakelių išsidėstę spirališkai arba dviem eilėmis. Eglės vienanamės, t. y. mikrostrobilai (“vyriškieji” kankorėžiai, kuriuose subręsta mikrosporos, populiariai, bet neteisingai vadinamos žiedadulkėmis) ir makrostrobilai (“moteriškieji” kankorėžiai, kuriuose užsimezga ir subręsta sėklos) išauga ant to paties medžio. Jauni kankorėžiai dažnai labai spalvingi, vertikalūs, o augdami nusvyra. Prinokę dažniausiai rudi, kartais mėlynai, žaliai ar raudonai rudi. Nedidelės sparnuotos sėklos subręsta per vieną sezoną, nors kartais išbyra tik kitą pavasarį.
Eglės - vieni svarbiausių vidutinio klimato ir borealinių miškų augalų, be kurių neįsivaizduojama visa Žemės augalija. Be eglių neapseitų daugybė ūkio šakų, taip pat dekoratyvinė sodininkystė. Želdynuose auginama dešimtys vien mūsų savaiminės paprastosios eglės kultivarų, o kur dar kitos rūšys, porūšiai, varietetai, formos ir kultivarai...
Paprastoji eglė
Paprastoji eglė ( Picea abies (L.) Karst.) savaime auga Šiaurės ir Centrinės Europos miškuose, labai dažnai auginama įvairios paskirties želdynuose. Išauga iki 30-40 m, kartais ir 55 m aukščio, laja tanki, kūgiška. Šakos horizontalios, truputį svyrančios arba išlenktos, smulkios šakelės dažniausiai svyrančios. Spygliai 1-2,5 cm ilgio, tamsiai žali, buki. Kankorėžiai cilindriški, jauni žali arba žaliai purpuriniai, sunokę rudi, 8-18 cm ilgio, 2-4 cm skersmens, žvyneliai rombo formos.
Trumpa paprastosios eglės kultivarų apžvalga (nuo A iki M).
Picea abies `Aarburg`. Greitai augantis, truputį netaisyklingos formos medis svyrančiomis šakomis, trumpais spygliais.
`Acrocona` - aukštas platus krūmas arba nedidelis medis šiek tiek svyrančiomis šakomis su kankorėžiu viršūnėje (net ir jaunų medelių).
`Argenteospica` - neaukštas kūgiškas medelis, jauni ūgliai gelsvai balti, vėliau pažaliuoja.
`Aurea` - taisyklingas kūgiškas 10-15 m aukščio medis. Sprogstantys spygliai sodriai geltoni, vėliau visus metus gelsvai žali.
`Aurea Magnifica` – neaukštas medis geltono atspalvio spygliais, ypač ryškiaiss žiemą.
`Barryi` - tankus glaustalajis neaukštas medelis, dažnai su keliomis viršūnėmis, kietais pasišiaušusiais spygliais.
`Capitata` - tankus rutuliškas, labai lėtai augantis krūmas stambiais viršūniniais pumpurais.
`Cinderella` - taisyklingas, plataus kūgio formos, palyginti greitai augantis krūmas.
`Clanbrassiliana` - tankus žemaūgis plokščias krūmas smulkiomis šakelėmis, ryškiai rudais pumpurais, trumpais lenktais spygliais.
`Coerulea` - vidutinio aukščio medis plieno melsvumo spygliais.
`Compacta` - plačiai kūgiškas arba rutuliškas, tankus 1-2 m aukščio krūmas trumpais spygliais.
`Cranstonii` - neaukštas netaisyklingas medis retomis, ilgomis, negausiai šakotomis šakomis, kietais ilgais spygliais.
`Crusita` (`Cruenta`) - mažesnė ir platesnė paprastosios eglės atmaina ryškiais karmino raudonumo jaunais ūgliais, kurie, deja, per keletą savaites pažaliuoja.
`Cupressina` - vidutinio aukščio tankus koloniškas medis glaustomis šakomis.
`Echiniformis` - labai lėtai augantis pagalvės formos tankus krūmas. Ne aukštesnis kaip 0,5 m, aštriais trumpais spygliais.
`Elegantissima` spygliai visus metus sieros geltonumo, senų medžių spygliai nelabai ryškūs.
`Farnsburg` - neaukštas medelis svyrančiomis šakomis.
`Finedonensis` – nedidelis medis ryškiais šviesiai gelsvais jaunais ūgliais, kurie per keletą savaičių pažaliuoja.
`Frohburg` - aukštas medis siaura laja, nusvirusiomis šakomis, dažnai kreiva ar palinkusia viršūne.
`Gregoryana` - tankus pusrutuliškas krūmas storais ūgliais, pilkšvo atspalvio spygliais.
`Gregoryana Veitchii` - tankesnis, trumpesniais spygliais ir greičiau auga negu `Gregoryana`.
`Inversa` - žemas platus kūmas svyrančiomis, besidriekiančiomis šakomis. Paprastai skiepijamas į stiebą ir auginamas kaip mažas svyruoklinis medelis.
`Little Gem` - žemaūgis, lėtai augantis tankus pusrutuliškas krūmas plonais tankiais spygliais.
`Mariae-Orffiae` - smulkus taisyklingos rutulio formos žemaūgis krūmas.
|
`Gregoryana Veitchii` |
|
`Crusita` |
`Minutifolia` - vidutinio aukščio taisyklingai siauro kūgio formos medis labai trumpais (apie 0,5 cm) spygliais.
(Bus daugiau)
Dr. Valerija BARONIEN
|
`Blue Rabbit` |
|
`Pendula` |
Geriausiai auga drėgnuose ir derlinguose priemoliuose, mėgsta drėgną orą, todėl gerai jaučiasi prie vandens telkinių. Šalčiui atsparūs, pakenčia pusiau pavėsį, bet labiau mėgsta saulę. Japonijoje ir visame pasaulyje šie maumedžiai auginami kaip bonsai medeliai, želdynuose jie dera su pušimis, eglėmis, kadagiais, liepomis, ąžuolais, klevais, rododendrais ir kitais gražiais krūmais.
Lietuvos medelynuose ir prekybos aikštelėse dažniau pasitaiko tik `Blue Dwarf`, `Pendula`, `Stiff Weeper`, o paskutiniu metu - ir `Diana` maumedžiai.
`Aureovariegata` japoninių maumedžių spygliai žalsvai gelsvi, laja atrodo geltonai dėmėta.
`Blue Rabbit` maumedžių laja siauros konuso formos, spygliai melsvi. Auga palyginti greitai.
`Diana` (kartais vadinama `Diane`) užauga 8-10 m aukščio, vainikas 3-6 m skersmens. Šakos šiek tiek sukasi spirale. Žievė rausvai ruda, pleišėjanti. Spygliai žali, švelnūs, „garbanoti“, rudenį - auksiniai geltoni. Kasmet paauga 25 cm į aukštį ir 15 cm į plotį. Jauni maumedžiai auga lėtai, paskui vis greičiau. Mėgsta saulę, dirvai nereiklūs. Geriau auga derlinguose priemoliuose, nepakenčia stovinčio vandens ir perdžiūvimo. Šalčiui atsparūs, bet kartais pakenkia vėlyvos pavasarinės šalnos. Pas mus prekiaujama skiepytais medeliais.
`Nana` - miniatiūriniai maumedžiai tankia konuso formos laja. Kasmet paauga 5 cm. Spygliai rausvai melsvi.
`Blue Dwarf` šakos stačios, trumpos, spygliai pilkai melsvi. Šie maumedžiai kompaktiški ir gražūs, todėl labai dažnai skiepijami.
`Stiff Weeper` maumedžių šakos vertikaliai svyra žemyn, spygliai žali. Dažnai skiepijami.
Svyruoklinės formos japoniniai maumedžiai (f. pendula) natūraliai užauga iki 6-10 m, bet dažniausiai skiepijami į rūšinius augalus, todėl aukštis priklauso nuo poskiepio ir paprastai siekia 1-3 m. Labai gražiai atrodo pasodinti pievelėje, prie alpinariumo, laiptų ar baseino.
`Wehlen` - žemaūgiai maumedžiai. Vainikas platus, kompaktiškas, auga nevienodai.
|
`Wolterdingen` |
|
`Blue Dwarf` |
© rojaussodai.lt, 2006-11-24
Paprastosios eglės kultivarų apžvalga (N-W).
|
`Pendula` |
`Nidiformis` - populiariausias paprastosios egles kultivaras. Tai žemaūgis ritinio formos, tankus ir platus krūmas horizontaliai augančiomis šakomis, plokščia ar įdubusia viršūne.
`Ohlendorffii` - tankus, iš pradžių kiaušinio, vėliau kūgio formos medis arba krūmas, gali užaugti iki 3-4 m aukščio ir panašaus pločio.
`Pendula` - šiuo vardu (tiksliau būtų P. abies (L.) Karst. f. pendula (Lawson) Sylvén, nes tai botaninė forma. Centrinėje Europoje, taip pat ir Lietuvoje, pasitaiko ir miškuose) vadinama grupė skirtingų augalų, kuriems būdingas vertikalus kamienas ir svyrančios antros ir trečios eilės šakos.
`Pendula Major` - greitai augantis siauralajis medis tiesiu kamienu ir nusvirusiomis šakomis.
`Procumbens` - žemas plokščiaviršūnis krūmas tankiomis šakomis, kylančiomis šakelių viršūnėmis.
`Prostrata` (`Pseudoprostrata`) - žemas plokščias krūmas, tankesnis ir ne toks platus, kaip `Procumbens`.
`Pumila` - žemaūgis, plokščiaviršūnis, tankiomis susipynusiomis šakelėmis netaisyklingos formos krūmas.
`Pumila Nigra` panašus į ‘Pumila’, bet aukštesnis, ryškiais tamsiai žaliais ir blizgančiais spygliais.
`Pusch` - žemas netaisyklingos formos krūmas, net jaunas šakelių galuose užaugina kankorėžius (panašiai kaip `Acrocona`, iš kurios mutacijos ir yra išaugintas).
`Pygmaea` - pusrutulio, kartais žemo kūgio formos tankus trumpaspyglis, labai lėtai augantis krūmas.
|
`Pyramidata` |
`Remontii` |
`Pyramidata` (`Pyramidalis`) - kūgio formos sparčiai augantis medis glaustomis šakomis.
`Raganų Šluota` - šiuo pavadinimu auginama nemažai įvairių, iš vadinamųjų “raganų šluotų” padaugintų žemaūgių augalų, kuriems būdingas lėtesnis augimas, tankumas, rutulio ar plataus kūgio forma. Neretai jie skiepijami į stiebą ir auginami kaip maži rutulio formos medeliai.
`Reflexa` - kupsto formos krūmas ilgokomis besidriekiančiomis šakomis su kylančiomis viršūnėmis, dažniausiai skiepijamas į stiebą, auga panašiai kaip `Inversa`.
`Remontii` - viena gražiausių kūgio formos atmainų, retokai auginama, nes sunkiai dauginama auginiais. Užauga iki 1,5-2,5 m aukščio.
`Repens` - tankus ir plokščias besidriekiančiomis šakomis krūmas, gali išaugti iki 0,5 m aukščio ir kelių metrų pločio.
`Rubra Spicata` labai retai auginama, panaši į `Crusita`, skiriasi rusvesniu jaunų ūglių atspalviu.
`Summergold` - platus vidutinio aukščio krūmas, vasarą sodriai geltonais, vėliau blyškiai žaliais spygliais.
|
`Procumbens` |
`Raganų šluota` |
`Tabulifomis` - plokščiaviršūnis neaukštas ir platus krūmas trumpais spygliais, horizontaliomis šakomis.
`Tufty` - neaukštas, nelabai tankus kūgio formos medelis trumpais, truputį lenktais, vasarą gelsvais spygliais.
`Virgata` - vidutinio aukščio medis ilgomis, lenktomis, beveik nešakotomis šakomis, panašus į `Cranstonii`, bet didesnis, o šakos retesnės.
`Wartburg` - platus svyruoklinis medis, panašus į `Frohburg` ir `Pendula`.
`Waugh` - vidutinio aukščio krūmas retomis šakomis, storais ūgliais ir tvirtais, retais, pasišiaušusiais spygliais.
`Will’s Zwerg` - neaukštas, tankus, taisyklingo kūgio formos medelis.
Dr. Valerija BARONIENĖ
Autorės nuotraukos
© rojaussodai.lt, 2006-12-08
Kanadoje ir šiaurinėse JAV valstijose paplitusios baltosios eglės ( Picea glauca (Moench) Voss).
Tai aukštas medis tankia kūgiška laja, horizontaliomis šakomis. Spygliai keturbriauniai, iki 2 cm ilgio, melsvai žali, sutrinti nemalonaus kvapo. Kankorėžiai 2,5-6 cm ilgio, prinokę šviesiai rudi.
| Želdynuose dažnai auginami baltosios eglės kultivarai. Be populiariosios, visiems pažįstamos “konikos” (t. y. P. glauca `Conica` ), yra ir daug kitų žemaūgių melsvaspyglių baltųjų eglių. | ||
| Pirmiausiai tai `Alberta Blue` , kuri nuo `Conica` skiriasi melsva spalva. | ||
| `Arneson’s Blue` - sodriai žalsvai mėlynais spygliais, truputį mažesnis ir auga lėčiau už `Conica`. | ||
| `Arneson’s Blue Variegated` - žemaūgis, tankaus kūgio arba netaisyklingo rutulio formos, melsvas keletu žalių šakelių. | ||
| ||
| `Alberta Globe` - tankus, rutulio formos krūmas. | ||
| `Aurea` - melsvais gelsvo atspalvio spygliais (vasarą ryškesnė geltona spalva, o žiemą - melsva). | ||
| `Blue Planet` - mažutis melsvas “kupstas”. | ||
| `Caerulea` - lėtai augantis, poros metrų aukščio, kūgio formos nelabai tankus medis su ryškiai melsvais spygliais. | ||
| `Cecilia`, `Echiniformis`, `Elf`, `Tiny` - tankūs, lėtai augantys, neaukšti rutulio formos krūmai. | ||
| ||
| `Cupido`, `Gnom`, `Jean’s Dilly`, `Laurin`, `Pixie` - kūgio formos krūmai, panašūs į `Conica`, truputį skiriasi forma, tankumu ar spyglių atspalviu. | ||
| `J. W. Daisy’s White` - neaukštas kūgio formos krūmas gelsvai baltais jaunais ūgliais. | ||
| `Millstream` - žemaūgis krūmas vertikaliomis kietomis šakelėmis, tvirtais žaliais spygliais. | ||
| `Nana` - žemaūgis, plataus pusrutulio formos krūmas. | ||
| `Rainbow’s End` - tankus kūgiškas krūmas geltonais jaunais ūgliais. | ||
| `Pendula` - vidutinio aukščio medis svyrančiomis šakomis. | ||
| ||
| `Sanders Blue` - kūgiškos formos krūmas melsvais spygliais. | ||
| `Wellspire` - aukštas medis siaura laja, trumpomis glaustomis šakomis. | ||
| `Wild Acres` - žemaūgis plokščiaviršūnis krūmas horizontaliai augančiomis šakomis, melsvai žaliais spygliais. |
Dr. Valerija BARONIENĖ,
Autorės nuotraukos.
Dygioji eglė ( Picea pungens Engelm.) kilusi iš Šiaurės Amerikos pietinės Uolinių kalnų pusės. Šios rūšies eglės auga net 1600-3300 m aukštyje, be to, ir pačios nemažos - pasiekia 40-50 m. Žievė pilka su purpuro atspalviu, laja tanki, kūgiška, kartais palyginti siaura. Apatinės šakos nusvirusios. Spygliai 2-2,5 cm ilgio, pilkai žali, kieti, aštrūs. Kankorėžiai 6-12 cm ilgio, iki 3 cm skersmens, violetinio atspalvio, prinokę šviesiai rudi. Kankorėžių sėkliniai žvyneliai banguoti, smulkiai dantytomis viršūnėmis.
|
`Endtz` |
`Bialobok` |
|
`Koster` |
`Glauca Pendula` |
Sukurta kelios dešimtys šios eglės kultivarų, dauguma jų melsvaspygliai. Kaip ir tipinės dygiosios eglės, jie nereiklūs aplinkos sąlygoms, labai atsparūs užterštam orui, todėl dažnai auginami parkuose ir miestų želdynuose. Ypač aukšti melsvaspygliai `Microphylla` (trumpais spygliais), `Blue Trinket`, `Continental`, `Edith`, `Endtz`, `Eric Frahm`, `Oldenburg`, `Omega`, `Koster`, `Morheim`, `Spekii`, `Thomsen`. Didesniems plotams apželdinti tinka ir aukšti, platūs, kūgio arba kiaušinio formos mėlynspygliai medeliai arba krūmai - `Fat Albert`, `Hoopsii` (turbūt mėlyniausia dygiosios eglės atmaina), `Hoto`, `Montgomery`.
|
Skiepyta `Glauca Globosa` |
`Thompsen` |
Sodybai, nedideliame sklype prie namo dera tankūs žemaūgiai krūmai melsvais spygliais - `Glauca Globosa`, `Pumila`. Pilkai žaliais spygliais - `Donna’s Rainbow`, `Yvette`. Žaliais spygliais - `Emerald Cushion`, `Globe`, `Mrs. Cesarini`, `Porcupine`.
|
`Iseli Fastigiate` |
Verti dėmesio ir neaukšti krūmai horizontaliomis šakomis ir melsvais spygliais: `Furst Bismarck`, `Glauca Procumbens`, `St. Mary`, `Well’s Horizon`. Medeliai geltonais ar balsvais spygliais: `Aurea` (sieros geltonumo spygliais), `Lucky Strike` (geltonspyglis, gausiai derantis medelis), `Maigold` ir `Walnut Glen` (jauni ūgliai geltoni, vėliau žalsvai melsvi), `Bailey’s Variegated` ir `Bialobok` (jaunų ūglių spygliai gelsvai balti, vėliau melsvai žali).
|
`Glauca Prostrata` |
Kiti įdomesni kultivarai: `Iseli Fastigiate` (glaustašakis), `Pendula` (neaukštas melsvaspyglis medis svyrančiomis šakomis), `Green Globe` (tankus kūgiškos formos krūmas žaliais spygliais), `Viridis` (medis tamsiai žaliais spygliais), `Blue Totem` (medis siaura laja, melsvais spygliais), `Mesa Verde` (žemaūgis svyruoklinis krūmas), `Glauca Prostrata` (melsvaspyglis, besidriekiantis, bet dažnai išauga viršūnė ir augalas ima augti netaisyklingu medžiu).
Dr. Valerija BARONIENĖ
Nuotraukos autorės ir www.usna.usda.gov/Gardens
© rojaussodai.lt, 2007-01-17
|
Rytinė eglė `Aurea` |
Dažniau auginami kultivarai:
`Aurea` - jauni spygliai geltoni.
‘Aurea Compacta` - neaukštas, tankus ir platus medis. Viršutinėje lajos dalyje spygliai geltoni, žemiau - žali.
‘Compacta` - žemaūgis, plačiai kūgiškas krūmas.
‘Early Gold` - spygliai žiemą geltoni.
‘Gowdy` - siaurai kūgiškas iki 3,5 m aukščio medelis.
‘Gracilis` - labai tankus ovalo formos, iki 6 m aukščio krūmas.
`Nana` - rutuliškas, žemaūgis, lėtai augantis 0,5-1 m aukščio krūmas.
`Nigra Compacta` - žemas tankus krūmas blizgančiais tamsiai žaliais spygliais.
`Nutans` - netaisyklingas medelis plačiai išskėstomis, svyrančiomis šakomis.
`Pendula`- tankus žemaūgis medelis svyrančiomis šakomis.
Nuotraukų šaltinis: helmers.de
Dr. Valerija BARONIENĖ
Europiniai kukmedžiai ( Taxus baccata ) paplitę beveik visoje Vakarų Europoje, Kaukaze ir Mažojoje Azijoje. Vidurio Europoje užauga iki 17, Kaukaze - iki 27 m arba daugiau. Spygliai 2-3,5 cm ilgio, tamsiai žali, plokšti ir blizgantys, labai gražūs.
Kukmedžiai gerai pakenčia pavėsį ir išgyvena tokiose vietoje, kur kiti spygliuočiai skurstų ir pamažu sunyktų. Jiems reikia derlingos, kalkingos ir drėgnos žemės, tinka priemolis. Nebijo persodinimo, galima karpyti. Nemėgsta kaitrios saulės, nors margaspygliai ar geltonspygliai kultivarai ją pakenčia. Auga palyginti lėtai (kai kurių rūšių kukmedžiai - 5 cm per metus), gyvena iki 4000 metų. Šaltomis žiemomis Lietuvoje kai kur apšąla, kai kada smarkiai. Jaunus augaliukus žiemai reikia pridengti. Labai gerai jaučiasi ir greičiau auga pajūryje, drėgnuose šlaituose, šiltose užuovėjose.
Europinių kukmedžių kultivarai tinka apvadams, gyvatvorėms formuoti. Tai vienas iš svarbiausių augalų Vakarų Europoje, ypač Didžiojoje Britanijoje (po buksmedžių), iš kurių karpomos įvairios figūros. Pas mus verčiau karpyti tarpinius kukmedžius, kurie atsparesni šalčiui ir greičiau auga.
Dažniau auginami kultivarai.
`Adpressa` - neaukšti medeliai arba krūmai iki 3 m aukščio ir pločio. Vainikas platus, šakutės trumpos, auga padrikai. Spygliai trumpi ir smulkūs, iš viršaus tamsiai žali, iš apačios - melsvai žali. Iš šių kukmedžių kilodaug gražių naujų formų geltonai margais spygliais, auksiniai geltonomis ūglių viršūnėmis ir pan. Dauginama sėklomis ir auginiais. Šalčiui atsparūs, bet labai šaltą ir besniegę žiemą gali apšąlti vienmečiai ūgliai. Tinka sodinti grupėmis ir pavieniui, gyvatvorėms.
`Washingtonii` - užauga 1,5-2 m aukščio. Vainikas purus, šakos prigludusios. Spygliai gražiai išlinkę, vasarą gelsvai žali su baltu apvadu, žiemą auksiniai geltoni arba bronziniai. Šalčiui atsparus. Labai gražiai atrodo pasodinti po vieną.
`Horizontalis` užauga vos iki 0,8 m į aukštį ir gerokai daugiau į plotį. Ūgliai auga plačiai, palyginti toli vienas nuo kito. Spygliai 2,5 cm ilgio ir 4 mm pločio, iš viršaus tamsiai žali, iš apačios šviesiai žali su tamsia juostele per vidurį. Labai tinka pavėsingiems alpinariumams ir atraminėms sienelėms papuošti, galima auginti vazonuose. Grupėmis sodinami pievelėje.
`Dovastoniana` užauga iki 3-5 m aukščio. Šakos ilgos, stačios, auga palyginti toli viena nuo kitos, viršūnėlės svyra. Spygliai tamsiai žali, apie 3 cm ilgio ir iki 3 mm pločio, auga dviem eilėmis.Galima dauginti sėklomis ir auginiais. Dažnai auginami ir geltonspygliai kukmedžiai `Dovastonii Aurea` auksiniai geltonais ūgliais ir spygliais.
`Repandens` kukmedžiai auga pažeme (0,4-0,5 m aukščio ir 2-5 m pločio). Spygliai iki 3 cm ilgio. blizgantys, iš viršaus tamsiai žali su melsvu atspalviu ir aiškia centrine linija, iš apačios šviesesni. Auga lėtai, pakenčia pavėsį ir mėgsta drėgmę, bet nepakenčia stovinčio vandens. Žemė turi būti puri ir laidi, vidutiniškai derlinga. Sunkesnėje žemėje duobės dugne įrengiamas storas drenažas. Šalčiui palyginti atsparūs. Tinka apželdinti pavėsingas terasas ir stogus, auginti vazonuose ir alpinariumuose (ne pietinėje pusėje).
`Semperaurea` užauga 2 aukščio ir 4 m pločio. Vainikas apvalus, šakos stačios, trumpos, bukomis, lyg nupjautomis viršūnėmis. Šakelės geltonai rudos, spygliai 1-2 cm ilgio, ūglių viršūnėse trumpesni, iš viršaus auksiniai geltoni, iš apačios šviesiai auksiniai arba su geltonu pakraščiu. Tai vieni iš gražiausių geltonspyglių kukmedžių.
`Fastigiata` užauga iki 3-5 m aukščio. Vainikas plačios kolonos formos, viršūnės svyrančios. Šakų daug, jos stačios, trumpos ir kylančios. Spygliai 2-2,5 cm ilgio, juodai žali, išlinkę į vidų, auga ant šakučių spirale. Palyginti atsparūs šalčiui, bet labai šaltą žiemą apšąla. Sodinama nuo vėjo apsaugotoje ir saulėtoje vietoje. Tinka sodinti pavieniui ir grupėmis.
`Fastigiata Aurea` vainikas kolonos formos. Jauni ūgliai ir spygliai auksiniai geltoni su žalsva juostele. Dažniausiai sodinama nedidelėmis grupėmis.
`Elegantissima` auga greitai, užauga iki 3-5 m aukščio. Ūgliai plačiai išsišakoję, tvirti, blyškiai žali. Spygliai 1-1,5 cm ilgio, baltai margi su gelsvu atspalviu. Tinka sodinti grupėmis, gyvatvorėms.
`Erecta` užauga iki 8 m aukščio. Vainikas platus, viršūnės įstrižai nupjautos. Šakų daug, jos plonos, stačios, galiukai kylantys. Spygliai pilkai žali, trumpi ir ploni. Tinka sodinti grupėmis.
Tarpiniai kukmedžiai ( Taxus media Rehd. ( Taxus cuspidata x Taxus baccata ) auga greičiau už europinius. Jie gauti sukryžminus europinius ir toli Rytuose (Japonija, Korėja ir pan.) savaime augančius dygiuosius kukmedžius. Atsparūs šalčiui, nedideli (iki 6 m aukščio), dažniausiai auga krūmu arba medeliu su keletu kamienų.
Dažniau auginami kultivarai.
`Densiformis` užauga iki 1,5 m aukščio 3 m pločio. Vainikas tankus, apvalus. Jauni ūgliai žiemą žalsvai rudi, jų daug. Spygliai 2-2,2 cm ilgio, ploni, smailiomis viršūnėlėmis, iš viršaus šviesiai žali. Per metus paauga apie 10 cm.
`Strait Hedge` užauga 3-5 m aukščio ir 1-1,5 m pločio. Vainikas tankus, siauros kolonos formos. Spygliai tamsiai žali. Kasmet paauga apie 15 cm. Pakenčia pavėsį. Gerai auga derlingose ir laidžiose dirvose, nepakenčia stovinčio vandens ir rūgščios žemės.
`Hicksii` užauga 3-4 m aukščio ir 2-3 kartus didesnio pločio. Ūgliai kylantys, ilgi. Spygliai 2,5-3 cm ilgio, iš viršaus blizgantys, tamsiai žali, su aiškia centrine gysla, iš apačios šviesiai žali. Kasmet paauga apie 15 cm. Tinka sodinti pavieniui ir grupėmis alpinariumuose, terasose, namo priekyje.
`Hillii` užauga 3-4 m aukščio ir 2-3,5 m pločio. Vainikas tankus, plačios piramidės formos. Spygliai blizgantys, apie 2-2,2 cm ilgio, smailiomis viršūnėmis. Kamet paauga apie 10-15 cm. Mėgsta pusiau pavėsį, laidžią priemolio žemę, nepakenčia stovinčio vandens ir rūgščios dirvos.
Mūsų medelynuose pasitaiko ir puošnių `Brawnii`, `Aurea`, `Stricta Viridis` tarpinių kukmedžių.
Nuotraukų šaltinis: http://jardin-mundani.info, www.der-hollaender.de
Algirdas RETAS
© rojaussodai.lt, 2007-02-15
Tipinių rūšių egles galima dauginti sėklomis. Surinkti kankorėžiai džiovinami kambaryje, kad žvyneliai prasivertų ir išbyrėtų sėklos. Jos laikomos vėsiai, o pavasarį sėjama tiesiai į lysves, inspektus ar dėžutes. Galima sėti ir rudenį šviežiai surinktas sėklas. Daugelis eglių kultivarų taip pat subrandina sėklas. Kai kada iš jų išauga į „tėvus“ panašūs augalai, bet dažnai - nei į tėvus, nei į kaimynus. Auginti egles iš kultivarų sėklų - įdomus užsiėmimas, bet sėjinukų, nors ir labai panašių, jau negalima vadinti to kultivaro vardu, iš kurio surinktos sėklos. Pavyzdžiui, daugelio melsvaspyglių eglių sėkliniai palikuonys taip pat bus melsvi, bet P. Pungens ’Koster’ sėjinukų negalima vadinti P. pungens ‘Koster’ - jie netapatūs motiniam augalui. Todėl eglių kultivarai dauginami vegetatyviniais būdais, dažniausiai skiepijami.
Paprastai skiepijama ūgliuku, priglaudžiant šerdį prie brazdo. Lauke skiepijama balandžio mėnesį, o šiltnamyje - vasarį ar kovą. Galima skiepyti kitais būdais ir kitu laiku - nelygu skiepytojo įgūdžiai ir patirtis. Žemaūges, rutuliškas, šliaužiančias egles patogiausia dauginti auginiais. Tinkamiausias laikas - vasara, nuo birželio pabaigos iki rugpjūčio pradžios. Šaknytis pradeda tais pačiais metais, bet šaknelės gerai išsivysto tik kitais metais.
Aukštaūgės eglės auga sparčiau, o žemos - lėtai. Auginiais padaugintos eglutės iš dauginimo inspekto į lysves persodinamos, kai šaknys būna susiformavusios - antrųjų metų vasaros pabaigoje ar trečiaisiais metais. Eglutės persodinimo nebijo ir beveik visada gerai prigyja.
Dauguma eglių gerai prisitaiko. Tinkamiausia dirva - vidutinio sunkumo, vidutiniškai derlingos ir drėgnos, neutralios (pH 6-7) arba truputį rūgštokos dirvos, priemolis ar priesmėlis. Eglės gerai auga ir drėgnose vietose, o sausrų nemėgsta, todėl pasodinus į lengvą, sausesnę žemę retsykiais reikia palaistyti. Kaip ir dauguma spygliuočių, jos palyginti jautrios oro užterštumui. Labiausiai jautri paprastoji eglė ir jos kultivarai, mažiausiai - dygioji eglė. Be to, kaip visi spygliuočiai, eglės labai jautrios šunų šlapimui. Nuo šlapimo šakos paruoduoja ir nudžiūsta, o reguliariai “laistomi” augalai žūva.
Visos eglės gerai jaučiasi saulėje ir pusiau pavėsyje. Kultivarus, ypač spalvingus ir žemaūgius, geriau sodinti saulėtose vietose. Pavėsyje jų spalvos blankios, krūmai retesni, padriki, netaisyklingos formos.
Aukštus medžius galima sodinti masyvais, įvairaus dydžio grupėmis ir pavieniui - nelygu ploto dydis, želdinių paskirtis ir funkcijos. Gražiai atrodo eglių alėjos ir eilės - jose augalai sodinami retai (kas 2-5 m), kad lajos siektų, bet nestelbtų viena kitos. Eglių gyvatvorės gražios ir tankios tik jaunos. Jos puošia neilgai, nes kas 1 m ar tankiau pasodintos eglės greitai ima sirgti, skursti ir nykti.
Mažesni medeliai ar krūmai sodinami pavieniui ar nedidelėmis grupėmis. Eglės - puikus fonas gėlėms, spalvingiems neaukštiems sygliuočiams ir lapuočiams. Jos gerai dera prie didesnių akmenų, laiptų, sienelių. Galima sodinti ir alpinariumuose, jeigu žemė nelabai sausa. Spalvinga, simetriška ar atvirkščiai - netaisyklingos formos eglutė - puikus akcentas nedideliame kieme ar aikštelėje.
Dr. Valerija BARONIENĖ
Autorės nuotrauka
© rojaussodai.lt, 2007-03-05
Engelmano eglė ( Picea engelmannii Parry ex Engelm) paplitusi Šiaurės Amerikos vakarinėje dalyje.
Vardas duotas Kolorado augalų tyrinėtojo, gydytojo, botaniko Džordžo Engelmano (1809-1884) garbei. Vidutinio aukščio (15-20, kartais iki 35 m) medis siaura kūgiška laja. Ūgliai blyškiai gelsvai rudi, spygliai keturbriauniai, 1,5-2,5 cm ilgio, dygūs, pilkšvai žali, sutrinti nemalonaus kvapo. Kankorėžiai 4-6 (iki 7,5) cm ilgio. Engelmano eglė pakanti įvairioms aplinkos sąlygoms, bet prastai auga nerūgščiose, kalkingose dirvose.
Želdynuose neretai auginami kultivarai `Argentea` ir `Glauca` sidabriškai melsvais spygliais. Retesnis `Snake` - vidutinio aukščio medis ilgomis, mažai šakotomis šakomis. Jis panašus į paprastąsias egles `Cranstonii` ir `Virgata`, bet melsvokais spygliais.
Dr. Valerija BARONIENĖ
Autorės nuotrauka
© rojaussodai.lt, 2007-03-19
Ilgai buvo manoma, kad šie fosiliniai medžiai yra išnykę.
Pirmą kartą metasekvojos buvo aprašytos 1941 m. pagal kankorėžių ir lapų atspaudų iškasenas. Tais pačiais metais kinų botanikas T. Kan vienoje Kinijos provincijoje aptiko keletą keistų medžių rausvoka žieve. Žiemą jie buvo be lapų, todėl nustatyti augalų šeimą ir gentį botanikas nesugebėjo. Vietiniai gyventojai medžius vadino „šuisa“ arba vandens kėniais. Botanikui jie pasirodė nematyti ir labai gražūs, bet jis išvažiavo nieko nepešęs. Po trijų metų kitas kinų botanikas T. Van parsivežė metasekvojų lapų, žievės ir kankorėžių, bet iš pradžių šį augalą jis aprašė ir priskyrė Glyptostrobus genčiai. Paskui dėl panašumo į šią gentį kinines arba tikrąsias metasekvojas ir pavadino Metasequoia glyptostroboides . Be to, jos panašios ir į visžalius, ir į lapus metančius spygliuočius.
Kinijoje augančios ir derančios metasekvojos, kurios buvo laikomos išnykusios kartu su dinozaurais, sukėlė didžiulį viso pasaulio botanikų susidomėjimą. Senovėje jos buvo plačiai paplitusios ir augo visoje Azijoje, Šiaurės Amerikoje ir Grenlandijoje, drėgnuose miškuose ir pelkėse.
1947 m. Kinijoje surinktos metasekvojų sėklos buvo išsiųstos į daugelį pasaulio šalių. Jos neblogai sudygo, o sėjinukai greitai augo ir jau po penkerių metų pražydo. Nesunkiai prigyjo ir metasekvojų auginiai. Europoje 5 metų amžiaus sėjinukas pirmą kartą subrandino sėklas 1956 m. Nikitos botanikos sode (Krymas), o 1957 m. jau derėjo ir Didžiojoje Britanijoje augančios metasekvojos. 1976 m. šie augalai jau siekė 20 m, o kamienai prie žemės buvo beveik 2 m skersmens.
Įdomu, kad jaunos metasekvojos iš pradžių augina tik moteriškus žiedus, vyriški pradeda augti po metų arba dviejų. Dabar metasekvojos auginamos ir Prancūzijoje, Anglijoje, Lenkijoje, Norvegijoje, Suomijoje ir net Aliaskoje.
Natūraliai metasekvojos auga tik Kinijoje kalnuose, maždaug 8 kvad.km plote. Didžiausia jų grupė (apie 1000 augalų) įsikūrusi Chubei lygumoje, kurią vietiniai gyventojai vadina vandeninio kėnio lyguma. Daugumai medžių yra daugiau kaip 600 metų, jie 30-35 m aukščio, o kamienai daugiau kaip 2 m skersmens. Jie auga prie upelių, tarpeklių, mišrių miškų pakraščiuose - užuovėjoje, drėgnose ir pavėsingose vietose.
Metasekvojų spygliai ilgi ir palyginti platūs, ant šakučių auga dviem eilėmis vieni priešais kitus. Vasarą jie šviesiai žali, rudeni - rudai raudoni, o prieš žiemą nukrenta (kartu nukrenta ir trumpos šakutės). Kankorėžiai mažučiai, 1-1,5 cm skersmens. Gerose sąlygose metasekvojos auga labai greitai, 10-15 m. amžiaus augalas gali pasiekti 10 m
|
Metasekvoja rudenį |
Keletas dekoratyvių veislių.
`National` ir `Sheridan Spire` metasekvojos išsiskiria siaura laja.
`Gold Rush` ir `Ogon` spygliai šviesiai geltoni, jaunų augalų auksiniai. Teko matyti Prancūzijoje — labai gražu.
`Emerald Feathers` spygliukai skaisčiai žali, plokštesni.
`White Spot` spygliukai žali su baltais dryželiais.
Metasekvojos gerai jaučiasi 4-8 klimato zonoje. Šių augalų pas mus jau teko matyti sodo augalų prekybos aikštelėse, keletą žiemų neblogai peržiemojo ir pas mane.
Jaunos metaskvojos žiemą gali stipriai apšąlti. Kol mažos, patariama prieš žiemą mulčiuoti, užkloti vainiką. Suaugusios metasekvojos šalčio nebijo, pakenčia net -32oC. Jeigu šaltis trunka ilgai, pašąla ir nukrenta kai kurios šakelės, todėl augalas kitais metais būna negražus. Jeigu tokie šalčiai kartojasi keletą metų iš eilės, augalas gali žūti. Stiprios pavasarinės šalnos gali nušaldyti jaunus spygliukus.
Lietuvoje metasekvojas geriausia sodinti saulėtoje, bet vėjo neperpučiamoje vietoje, neblogai pakenčia pusiau pavėsį. Nemėgsta kitų medžių kaimynystės. Geriausiai auga derlingame priesmėlyje arba priemolyje, drėgnoje ir rūgščioje (4,5 pH), bet vandeniui laidžioje žemėje. Labai gerai jaučiasi ir greitai auga lietingą, bet šiltą vasarą. Per karščius ir ilgai trunkančias sausras būtina laistyti. Jeigu vandens negailėsite, augs sparčiai. Pavasarį prigyję augalai (praėjus metams ar dviem po sodinimo) patręšiami spygliuočiams skirtomis mineralinėmis trąšomis. Labai svarbu gerai palaistyti rudenį, jeigu jis sausas.
Dauguma metasekvojų sėklų būna sterilios. Be to, nemažai šviežiai surinktų sėklų „miega“, todėl daigumas palyginti prastas. Sandariame inde ir 0-5oC šilumoje jos išlieka daigios net 15 metų. Sėjama vėlyvą rudenį tiesiai į lysvę 3-5 cm gyliu, mulčiuojama 1-1,5 cm sluoksniu durpių, o jeigu žiema besniegė, užberiama storiau. Pavasarį sėjinukai pikuojami į dėžutes arba vazonėlius, kitais metais žiemai juos būtina gerai uždengti. Jeigu sėjama pavasarį, žiemą 4-6 savaitės stratifikuojama 3-5oC šilumoje. Paskui sėjama dėžutes ir laikoma šiltai (18-20oC).
Metasekvojos ypač gražiai atrodo prie vandens telkinių arba japonų stiliaus soduose.
Algirdas RETAS
Autoriaus nuotraukos
© rojaussodai.lt, 2007-04-26
Serbinė eglė ( Picea omorika (Panči
Angliškas cūgų pavadinimas `hemlock` išvertus reiškia maudą, nes sutrinti cūgų spygliai ir šakutės kvepia panašiai kaip dėmėtoji mauda. Tačiau maudos labai nuodingos ir visai negražios, o cūgos gražios ir nenuodingos.
Genčiai ( Tsuga ) priklauso 10 rūšių cūgų. 4 kilusios iš Šiaurės Amerikos, 1- iš Himalajų, o kitos - iš Kinijos ir Japonijos. Tai visžaliai vienanamiai medžiai su svyrančiais plonais ūgliais ir trumpais plokščiais spygliais. Kankorėžiai iki 3,5 cm ilgio, prinoksta pirmaisiais metais ir ilgai kybo ant medžių. Cūgos pakenčia pavėsį ir mėgsta drėgmę. Jaunos auga labai lėtai.
Labiausiai paplitusios kanadinės cūgos ( Tsuga canadensis Carr.), kilusios iš Šiaurės Amerikos. Tai aukštas (iki 25 m) gražus medis plataus konuso formos vainiku. Skeletinės šakos auga beveik horizontaliai, o jų viršūnės ir šoniniai ūgliai svyra žemyn. Spygliai plokšti, smulkūs (apie 1,5 cm ilgio), apvaliomis viršūnėlėmis, smailėjantys. Kankorėžiai maži, ovalūs, iki 2,5 cm ilgio, pilkai rudi.
Šalčiui visai atsparios. Pas mus dažniausiai auginamos įvairių formų žemaūgės kanadinės cūgos.
`Albospicata` užauga 1,5-2 m aukščio, ūglių viršūnės gelsvai baltos. Besisikleidžiantys spygliai būna gelsvi, antraisiais metais - pilkai žali, o paskui - žali.
`Aurea` auga pažeme, ūglių viršūnės auksiniai geltoni, vėliau pažaliuoja.
`Gracilis Oldenburg` auga labai lėtai. Per 10 metų pasiekia 25 cm aukštį ir 40-50 cm plotį, per 75 metus paauga 2 m. Vainikas pusiau apvalus su įdubimu, kaip lizdinių eglaičių. Ūglių viršūnėlės svyrančios, ūgliai trumpi. Spygliai tamsiai žali, 6-10 mm ilgio.
`Minima` užauga 1,5-2 m aukščio. Auga labai lėtai, vainikas apvalus, tankus ir purus. Šakelės kylančios, o viršūnėlės svyra žemyn. Spygliai smulkūs.
`Nana` užauga iki 1 m aukščio. Skeletinės šakos auga plačiai horizontaliai, viršūnės nusvirusios. Šakutės trumpos, spygliai iki 2 cm ilgio ir 1 mm pločio, iš viršaus blizgantys, žali. Šios cūgos labai populiarios, atsparios šalčiui, pakenčia pavėsį ir mėgsta drėgmę. Dauginama sėklomis ir auginais (prigyja apie 60 proc.). Labai tinka alpinariumuose ir neaukštuose gėlynėliuose.
`Pendula` cūgos taip pat populiarios. Auga lėtai, skeletinės šakos ir šoninės šakelės svyra žemyn. Spygliai dygūs, skaisčiai žali. Tinka sodinti pavieniui pievelėje. Išvesta įvairių aukščių ir formų `Pendula` cūgų. Brookline tipo cūgos mažiausios, vainikas pagalvėlės formos. Gable Weeping cūgos vidutinio aukščio.
Cūgoms tinka rūgštokos derlingos dirvos, nepakenčia kalkių. Gerai auga velėninės ir lapinės žemių ir smėlio (2:1:2) mišinyje. Sodinama pavasarį, balandžio pabaigoje - gegužės pradžioje (nelygu orai) arba rugpjūčio-rugsėjo mėn. Tarp augalų grupėje, nelygu forma, paliekama po 0,8-1,5 m. Jeigu reikia, įrengiamas 15 cm storio stambaus smėlio arba žvyro drenažas. Cūgos nemėgsta persodinimo, todėl kruopščiai suplanuokite kur sodinsite, kad po metų kitų nereikėtų "kraustytis".
Šie augalai mėgsta drėgmę (bet ne stovintį vandenį!), todėl sausu oru kartą per savaitę juos reikia palaistyti. 10 m. amžiaus cūgai užtenka 10 l vandens. Kartą per mėnesį vandeniu perliekite vainiką, o jeigu karšta ir sausa - maudykite 2-3 kartus per savaitę.
Cūgos labai gerai auga prie vandens telkinių, kur drėgnas oras. Jauni augalai mulčiuojami durpėmis. Kartais žiemą apšąla pirmamečių šakų viršūnės. Suaugusios cūgos nenukenčia net labai šaltą žiemą, bet pavasarį reikia saugoti nuo saulės.
Nuotraukos šaltinis: pendulousplants.com
© rojaussodai.lt, 2007-06-18
Bukaspygliai puskiparisiai ( Chamaecyparis obtusa Siebold et Zucc.) kilę iš Japonijos, kur auga 550-1500 m aukštyje kalnuose. Užauga iki 40 m aukščio. Vainikas platus, tankus, su konuso formos viršūne. Žvyneliai tamsiai žali, aštrūs. Kankorėžiai oranžiniai rudi. Gerai auga derlingoje žemėje, mėgsta drėgną orą, atsparūs šalčiui ir labai mėgsta šviesą.
Dažniausiai Lietuvoje pasitaiko `Nana Gracilis`. Jis užauga iki 3 m aukščio ir 1,5 m pločio. Jauno augalo vainikas kompaktiškas ir apvalus, paaugusio - plačiai apvalus. Šakos auga horizontaliai, dauguma prie pat žemės. Auga labai lėtai, kasmet vos apie 3-5 cm į viršų ir apie 3 cm į plotį. Žvyneliai visus metus tamsiai žali, blizgantys. Gerai auga derlingoje ir drėgnoje žemėje, nemėgsta supuolusios dirvos ir sauso oro. Geriausiai jaučiasi paunksmėje. Rečiau būna pirkti `Nana Gracilis Lutea` gelsva laja.
`Pygmea` užauga iki 1-1,5 m. Žvyneliai ryškiai žali, žiemą - rudi. Vainikas apvalus.
`Contorta` užauga iki 2 m aukščio. Krūmas netaisyklingos formos, šakos spirališkai susisukuios, svyrančios, ūgliai truputį garbanoti. Žvyneliai šviesiai žali.
© rojaussodai.lt, 2007-06-19
|
`Burkii` |
|
Jaunas `Canaertii` kadagys |
Kadagys simbolizavo nemirtingumą, prisikėlimą naujam gyvenimui, viltį ir sveikatą. Jo vantomis stiprindavo sveikatą, „uogų“ pakramtydavo, kai užklupdavo peršalimo ligos.
Virgininiai kadagiai ( Juniperus virginiana ) - paprastųjų kadagių užjūrio giminaičiai. Jie kilę iš Šiaurės Amerikos, savaime auga nuo Kanados iki Floridos valstijos (JAV). Tai visžaliai vienanamiai, rečiau dvinamai augalai, užauga iki 30 m aukščio. Jauni augalai siaura laja, kuri kasmet tankėja ir platėja. Senų medžių kamieno skersmuo gali siekti 150 cm. Kamieno žievė pilka, tamsiai ruda arba raudona ruda, pailgai suskeldėjusi. Jaunų augalų žievė žalia. Spygliai smulkūs (0,1-0,2 cm), yliški ir žvyniški, tamsiai žali. Vaisiai apvalūs, tamsiai mėlyni su pilkšvu apnašu, iki 0,6 cm skersmens, prinoksta spalį ir ilgai kybo ant medžių.
Virgininiai kadagiai atsparūs ligoms ir kenkėjams. Gerai jaučiasi mieste, anksti pradeda derėti, atsparūs šalčiui ir sausrai. Neaukšti kultivarai po storu sniego sluoksniu kartais iššunta, o aukštus medelius gausus sniegas gali aplaužyti. Žemei ir drėgmei nereiklūs, bet geriausiai jaučiasi šviežiose priemolio arba priesmėlio dirvose, saulėtoje vietoje. Natūraliai auga skurdžiose vietovėse, šlaituose, upių ir upelių pakrantėse. Pakenčia karpymą ir genėjimą, neblogai išlaiko suteiktą formą. Nepakenčia persodinimo, net jauni augalai prastai prigyja, todėl geriausia, kai jie užauginti vazonėliuose. Senų augalų apatinės šakos dažnai išplinka. Dera su tujomis, beržais, pušimis, robinijomis, maumedžiais, puskiparisiais, neaukštais krūmais.
Dažniausiai auginami virgininių kadagių kultivarai.
`Burkii` - neaukštas kūgio ar kolonos formos medelis (iki 3 m).
`Glauca` kadagiai koloninės formos, tankūs, iki 5-7 m aukščio. Spygliai pilkšvai ar melsvai žali, smulkūs. Auga palyginti greitai, šalčiui ir sausrai atsparūs. Gražiai atrodo vejoje, tinka gyvatvorėms.
`Grey Owl` - tankus, nesidriekiantis, iki 2-3 m aukščio ir 5-7 m pločio krūmas, švelniai melsvais ar pilkšvais spygliukais. Tai vienas iš plačiausiai auginamų virgininių kadagių kultivarų. Nepakenčia stovinčio vandens, mėgsta derlingą žemę.
`Canaertii` užauga iki 5-7 m aukščio. Vainikas nuo kolonos iki konuso formos, spygliai tamsiai žali visus metus. Vaisiukai su mėlynu atspalviu, gražiai atrodo šakose.
`Tripartita` kadagiai užauga iki 2 m aukščio ir trigubai į plotį (kai kuriuose šaltiniuose rašoma, kad plotis gali siekti keliolika metrų). Jų spygliai melsvai žali, duriantys.
Vis dažniau auginami besidriekiantys virgininiai kadagiai `Blue mountain`, `Hetz`.
Nuotraukų šaltinis: esveld.com, helmers.de.
© rojaussodai.lt, 2007-07-16
Lotyniškas maumedžių pavadinimas Larix atsirado gerokai anksčiau, negu Karlas Linėjas pradėjo savo garsiuosius darbus. Manoma, kad šis vardas kilęs dėl smalos (lotyniškai laridum - riebalai), nes maumedžiai labai sakingi, smalingi medžiai.
Genčiai priklauso daugiau kaip 20 rūšių medžių, kurie paplitę Šiaurės pusrutulyje. Tai aukšti, gražūs ir greitai augantys vienanamiai, spyglius metantantys medžiai. Jaunų augalų laja konuso formos, suaugusių - plačiai kūgiška. Šakos horizontalios, truputį svyrančios. Spygliai minkšti, ploni, ilguose ūgliuose auga pavieniui, ant trumpų - pluošteliais (po 20 ir daugiau). Pavasarį spygliai šviesiai žali, rudenį - auksiniai geltoni. Kankorėžiai apvalūs, kiaušinio formos ar beveik cilindriniai. Žydi kasmet anksti pavasarį, sėklos prinoksta tais pačiais metais, bet išbyra kitų metų ankstyvą pavasarį arba vasarą, o tušti kankorėžiai dar ilgai kybo šakose.
Maumedžiai auga greitai, gyvena ilgai, nebijo užterštumo, todėl gali augti miestuose. Šaknys įsikverbia giliai į žemę, todėl ir sausros maumedžiams nebaisios. Žiemoja puikiai, numeta spyglius, todėl neapdega nuo pavasarinės saulės. Ant maumedžio spyglių pasigamina daug lipčiaus, kuris būna šviesus arba geltonas kaip auksas. Jis greitai cukruojasi ir susicukravęs beveik baltas. Skonis labai malonus, kaip gero medaus.
© rojaussodai.lt, 2007-09-25
