Daugiamečiai augalai (131)
FORUMAS » Gėlynas » Daugiamečiai augalai
 |
Guneros (Gunnera) |
22 |
2770 |
2011 Lie 08, 16:01 |
|
|
|
Žoliniai bijūnai (Paeonia lactiflora ir kiti) -2 |
56 |
3020 |
2011 Lie 08, 12:41 |
|
|
|
Melsvės (Hosta) |
171 |
35460 |
2011 Lie 06, 17:12 |
|
|
|
Aukštoji piliarožė (Alcea rosea) |
93 |
11900 |
2011 Lie 04, 13:00 |
Eiti į: Daugiau FORUMO temų rasite čia » Gėlynas » Daugiamečiai augalai
Pūstataurių ( Physostegia ) genčiai priklauso 3 rūšių iš Šiaurės Amerikos kilę daugiamečiai žoliniai augalai. Stiebai statūs, lapai pailgi arba lanceto formos. Rausvi, alyviniai, purpuriniai arba balti žiedai sutelkti ilguose varpo formos žiedynuose.
Šliaužiančioji tramažolė ( Glechoma hederacea L.) - daugiametis mūsų vietinės floros augalas, kuris auga savaime auga laukuose, pievose ir miškuose. Neretai pasitaiko ir miestuose – mūsų daržuose, soduose, parkuose, prie takų, panamėse, šiukšlynuose.
Šliaužiančioji tramažolė priklauso notrelinių ( Lamiaceae ) šeimai. Tai žemas augalas su šliaužiančiais stiebais. Žydi nuo balandžio iki birželio mėn. Žiedai vamzdelio formos, ryškiai mėlyni. Peržydėjęs augalas išleidžia daug palaipų, iš kurių kitais metais užauga nauji augalai. Tramažolės lapai nedideli, apskriti su širdišku pamatu ir gražiai karbuotais kraštais.
Rytinės lelijos, palyginti su azijinėmis - tikros lepūnėlės. Nors iš esmės prižiūrimos panašiai, jas auginti sunkiau. Mūsų vasaros joms per trumpos, todėl svogūnai nespėja visai subręsti ir po keletos metų ima nykti. Taip aš ir kiti lelijų gerbėjai esame praradę ne vieną nuostabią veislę.
Iustus, išvertus iš lotynų kalbos, reiškia teisingas, taigi iusticia – teisingoji arba teisė. Šis vardas priklauso ne tik gėlei, bet ir romėnų mitologijos teisingumo deivei. Justicija – ta pati graikų mitologijos Temidė, jos atitikmuo, vaizduojama su raiščiu ant akių, o rankose laikanti svarstykles ir kardą ar skeptrą. Vis dėlto, šis gražus sutapimas ir yra tik sutapimas, mat iš tiesų gėlė pavadinimą gavo ne nuo Justicijos, bet nuo XVIII-ame amžiuje gyvenusio škotų sodininko Džeimso Justo.
Uolaskėlės ( Saxifraga L.) - uolaskėlinių ( Saxifragaceae ) šeimos daugiametės šakniastiebinės gėlės su pamatinių lapų skrotelėmis. Rečiau pasitaiko vienmečių ir dvimečių uolaskėlių. Lapai pamatiniai ir stiebiniai, šviesiai ar tamsiai žali (retai įvairiaspalviai), stori, mėsingi, odiški arba ploni. Jie ištisiniai arba plaštakiškai skiautėti, pliki arba apaugę liaukiniais plaukeliais, standžiais kraštais, inkrustuoti kalcio druskomis, kurios suteikia lapams sidabrišką blizgesį ir pilkai žalią arba melsvą atspalvį. Žiedai pavieniai, žiedynai šluotelės, kekės arba skėčio formos, dažniausiai balti, rečiau baltai gelsvi, geltoni, rausvi arba raudoni, su raudonais arba purpuriniais ruoželiais ir taškeliais. Vaisiai - daugiasėklė dėžutė. Sėklos labai smulkios, juodos.
Pelkinės vingiorykštės ( Filipendulla ulmaria L. Maxim.) natūraliai auga visoje Europoje, Kaukaze ir Sibire, Vidurinėje ir Mažojoje Azijoje. Upių pakrantėse jos sudaro tankius sąžalynus. Tai daugiamečiai, iki 100-160 cm aukščio augalai piršto storio šakniastiebiais. Iš jų vasaros viduryje išauga žiedynai. Stiebai tvirti, lapai dideli, plunksniškai karpyti. Žiedynai tankūs, iš smulkių baltų ar kreminių žiedelių, žydi apie 20-25 d. (birželio - liepos mėn.). Pelkinės vingiorykštės vienodai gerai auga ir pavėsyje, ir saulėkaitoje, bet yra jautrios drėgmės trūkumui. Per sausras jas reikia lieti, kitaip nesubrandina sėklų. Peržydėję žiedynai išskinami (jeigu nereikia sėklų), jie nedekoratyvūs. Pelkinės vingiorykštės šalčiui atsparios, žiemai pridengti nereikia. Labai gražios sodinės `Aurea` vingiorykštės su auksaspalviais, geltonai žalsvais lapais. Susiformavę žiedynai išpjaunami, kad nenualintų augalų. `Rosea` vingiorykštės rausvais žiedais.
Kai iš nesėkmingos medžioklės grįžtančios deivės Artemidės kelyje pasipainiojo piemuo, įtūžusi ji išplėšė nelaimingo vaikino akis, esą savo dūdelės melodija jis išgąsdinęs miško žvėris, ir pasiėmė jas kaip trofėjų. Bet vėliau, neištvėrusi jų gailaus žvilgsnio, atsainiai nusviedė ant tako. Ten, kur akys palietė žemę, pražydo nuostabūs kraujo spalvos žiedeliai… Teofrastas pirmasis pavadino gvazdikus Dzeuso gėlelėmis. Dar po šimtmečio biologas Karlas Linėjus davė jiems oficialų dianthus - dieviškosios gėlės - pavadinimą.
Pagal augalo morfologiją, gyvenimo formas, amžių, žydėjimo laiką ir geografinę kilmę uolaskėlės skirstomos į Robertsoniana (Haw) Ser., Dactyloides Tausch. ir Euaizoonia (Schott) Engl. grupes arba sekcijas.
Šeimoje yra apie 200 rūšių lubinų, kurie natūraliai auga Šiaurės Amerikoje ir Viduržemio jūros regione. Tai vienmečiai, dvimečiai ir daugiamečiai žoliniai augalai, kartais puskrūmiai. Žiedai balti, geltoni, mėlyni, violetiniai, rausvi, kreminiai, raudoni, karmino spalvos ir purpuriniai, sutelkti į stačios kekės formos žiedynus. Lubinai yra nereiklūs, ilgai žydi, jų žiedynai dideli ir ryškūs, bet gėlynuose vis dar reti. Etnografiniuose darželiuose auginami rūšiniai lubinai nėra labai gražūs, bet hibridiniai papuoštų bet kokį gėlyną.
Anot padavimo, šilropės atsirado po didžiulės audros, kai įpykęs Perkūnas svaidėsi ugninėmis strėlėmis. Viena jo strėlė netyčia pataikė į akmenį. Akmuo suskilo, ir pabiro iš jo keistos žalios rožytės. Žmonės jas pavadino perkūno ropėmis arba šilropėmis.
Pirmiausia savo grožį parodo Paeonia rockii kultivarai. Jų tarpe - ir Lietuvoje plačiai auginami krūminiai bijūnai (prieš gerą dešimtmetį kiniečių botanikų dėka bijūnų klasifikacija gerokai pasikeitė, ir Paeonia suffruticosa subsp. rockii tapo atskira rūšimi Paeonia rockii ).
Šiai grupei priskiriamas ir šis tamsus gražuolis - 'Yeguangbei'. Krūminių bijūnų pasaulyje laikomas juodos spalvos kultivaru, kurie yra retesni bei vertingesni nei kitų spalvų kultivarai. Tamsios dėmės prie žiedlapio pagrindo išduoda tai, kad jis priskiriamas P.rockii kultivarų grupei, o puikus aromatas jaučiasi už gerų dešimties metrų... Kaip bebūtų apmaudu, nepilnaviduriai žiedai saulėkaitoje nužydi labai greitai.
Jau nuo Šiaurės ir Pietų dinastijos (317-581 m.) epochos laikų tai mylimiausios kinų gėlės. Prie vienuolynų pradėjus veisti sodus, pirmiausiai sodindavo medėjančius bijūnus. Jų žiedai buvo laikomi gražiausiais, juos vadino sodo karaliais, iš kurių esą pačios rožės grožio pasivogusios. Kinams pavasarį pražydę medėjantys bijūnai simbolizuoja naujo gyvenimo pradžią, laimę ir sveikatą, užtat juos augina beveik kiekviename kieme.
