Kaktusai ir sukulentai (44)
FORUMAS » Kambariniai augalai » Kaktusai ir sukulentai
 |
Kaktusai
Moderatorius: Rojus |
27 |
1120 |
2011 Bir 25, 10:10 |
|
|
Kaudeksiniai
Moderatorius: Rojus |
42 |
2272 |
2011 Lie 08, 17:36 |
|
|
Pluoštagėliniai (Aizoaceae)
Moderatorius: Rojus |
16 |
824 |
2011 Bir 23, 20:28 |
Daugiau FORUMO temų rasite čia » Kambariniai augalai » Kaktusai ir sukulentai
Kalankė (kalanchoe blosfeldiana) - viena labiausiai mėgiamų kambarinių gėlių. Kasmet jų išperkama milijonai. Veislininkai nuolat tobulina šį lengvai prižiūrimą augalą, taigi įvairios jo veislės žydi kuo įvairiausių spalvų žiedais - geltonais, oranžiniais, rožiniais, raudonais ir net violetiniais.
Crassula perforata - vienas iš gražesnių storlapių, lapai auga poromis kryžmai ir sudaro dailius tankius "sraigtinius bokštus". Lapai nedideli su rausvais taškeliais ir rausvu lapalakščio kraštu. Šakos stačios arba išlinkusios, ilgesnės nusvirusios.
Storlapis Crassula pellucida var. marginalis kilęs iš Pietų Afrikos.
Lapeliai maži, apvalūs, viršūnės šiek tiek nusmailėjusios. Gamtoje užauga 50-60 cm aukščio krūmu. Šakelės liaunos, svyrančios. Namuose ūgliams leidžiama augti iki 20-30 cm., paskui juos reikia genėti - nuskabyti ir padauginti, nes šakos per žiemą ištįsta, lapai išblykšta. Nuskabytas šakos tankiai pasodinamos į kitą indą - jos lengvai įsiškanija.
Lapai gali būti įvairių spalvų - žali, rausvai balti ( f. variegata ), tamsiai raudoni ( f. rubra ). Spalvingiems storlapiams reikia daug šviesos, net tiesioginės saulės - tuomet spalvos būna ryškios, krūmelis kompaktiškas, o šakelės neištįsta. Labai dera kartu su kitais sukulentais.
Edita STASIULIONIENĖ, Vilija SNIEŠKIENĖ
© rojaussodai.lt
|
3 metų daigelis |
|
Stambiažiedės pereskijos žiedas |
Dygliuotoji pereskija ( Pereskia aculeata ) yra vijoklinė ir gali užaugti iki 10 m ilgio. Žiedai iki 5 cm skersmens, kremiškai geltoni su švelniai rausvu viduriuku. Natūraliai dygliuotosios pereskijos auga Brazilijoje, Urugvajuje ir Argentinoje, pasitaiko Floridoje ir kitose tropinio klimato srityse. Pereskijoms reikia pusiau pavėsio ir daugiau vandens, negu kitiems kaktusams. Jeigu trūksta vandens, numeta lapus ir beveik neauga. Jas galima genėti ir formuoti. Žiemą laikoma šilčiau negu kiti kaktusai (idealiai tinka mūsų butams), ir retkarčiais palaistoma.
Stambiažiedės pereskijos ( Pereskia grandifolia ) auga stačiu krūmu, bet gali pasiekti net 5 m aukštį. Žiedai sutelkti į skėtiškas kekes, baltai violetiniai. Vėliau sunoksta į kriaušę panaši uoga. Pražysta tik dideli, plačiai išsikeroję krūmai, todėl mažuose kambariuose auginti neverta.
© rojaussodai.lt
Peru auga ir įspūdingosios orojos (Oroya). Jos panašios į tankius, lygiai apvalius paukščių lizdus. Oi, nesaldu būtų, jeigu nutūptumėte į tokį "lizdelį"!
Rudi dygliai aštrūs ir jų daug - juo senesnis augalas, tuo daugiau. Kolekcijose dažniau pasitaiko citrininės orojos ( Oroya borchersii ). Jos užauga iki 20 cm skersmens ir turi daug neryškių briaunų su daugybe trumpesnių ir ilgesnių įvairiomis kryptimis augančių dyglių. Iš jauniausių aureolių prie viršūnės užauga geltoni kaip citrina žiedeliai. Šie kaktusai prisitaikę išgyventi ypač atšiaurioje aplinkoje, todėl žiemoti turi šaltai, o vasarą jiems geriau lauke.
© rojaussodai.lt
Peruviniai stulpeniai ( Cereus peruvianus ), kaip matyti iš pavadinimo, auga Peru. Kolonos formos stiebai gali pasiekti 3 m aukštį. Dažnai viršūnėje stiebas išsišakoja ir stulpeniai pasidaro panašūs į tikrų tikriausius medžius. Peruvinį stulpenį kaktusininkai dažnai naudoja kaip poskiepį lepesniems kaktusams, tačiau įvairios jo atmainos taip pat vertos egzotikos kampelio. Štai spiralinis peruvinis stulpenis išsiskiria įvijomis briaunomis ir atrodo kaip makaronas. Peruvinis stulpenis `Monstrosus` (f. monstruosa ) taip pat mutavo - jo briaunos auga netaisyklingais atsikišusiais gauburėliais.
© rojaussodai.lt
Vienas iš gražesnių Meksikos kaktusų - baltapėdis kūgulis ( Turbinicarpus pseudopectinatus ), yra visai nedidukas, nes užauga ne daugiau kaip 5 cm aukščio. Kūgulis auga sausose aukštikalnėse ir ant klintinių kalvų. Galima auginti neskiepytą, bet jis labai jautrus vandens pertekliui ir greitai supūva. Baltapėdis kūgulis priklauso tiems kaktusams, kurių žiemą bent keletą mėnesių verčiau visai nelaistyti. Jam reikia daug saulės, bet jis nepakenčia stovinčio oro (kambarį arba šiltnamį reikia vėdinti).
Kūgulis toks gražus, kad vertas pastangų ir rūpestingos priežiūros. Jis panašus į žalią obuolį, aplipusį baltomis jūros kirmėlėmis su daug minkštų švelnių kojelių. Tos kirmėlės - tai šukiškai išsidėstę kaktuso dygliai, kurie augalui suteikia nepakartojamą įspūdį.
Nuotraukos šaltinis: www.succseed.com
© rojaussodai.lt
Kailinio gaurulio (Tephrocactus floccosus sin. Austrocylindropuntia floccosa) kolonija iš toli panaši į baltos vilnos krūveles. Atrodo, kad plėšrūnai ten būtų sudoroję stambų gyvūną. Kailiniai gauruliai auga kolonijomis, kurios gali siekti 1,5-2 m. Jų dygliai balti ir panašūs į plaukus. Žiedai auga stiebo viršūnėse, jie 3-4 cm skersmens ir ryškiai geltoni.
Šie kaktusai nėra reti gamtoje (Peru ir Bolivijos aukštikalnės), bet labai retai auginami ant palangės. Jų augavietes sunku pasiekti, todėl nėra kokybiškų atžalų, o sėklos labai prastai dygsta. Be to, gauruliai namuose pražysta tik po 10-12 metų, jeigu tinkamai prižiūrimi. Jiems patinka šiltos, bet ne karštos vasaros, o žiemoja vėsiai.
Kailinis gaurulis turi daug giminaičių ne mažiau keistais pavadinimais ir išvaizda. Pavyzdžiui, obuolinis gaurulis (Tephrocactus kuehnrichianus sin. Cumulopuntia sphaerica ) visai nepanašus į obuolį - labiau į dygliuotą krūvą arklio mėšlo. Šie kaktusai yra beveik taisyklingai apvalūs ir labai gražios pilkšvai žalios spalvos, kuri ypač ryški saulėje. Žiedai dideli, geltoni. Kad sukrautų žiedus, turi žiemoti šaltai ir šviesiai. Vasarą jiems geriausia lauke. Įdomiai atrodo ir ežinis gaurulis.
© rojaussodai.lt
Per 30 metų beveik sunaikintos natūralios kaktusų Hoodia gordonii augavietės Pietų Afrikoje. Vietos valdžia nesugeba kovoti su daugybe brakonierių, kurie rauna augalus dėl jų unikalių savybių. Šiuose kaktusuose yra medžiagų, slopinančių apetitą ir troškulį, todėl tai labai paklausi prekė Vakarų Europoje ir JAV, kur daug žmonių turi antsvorį.
Afrikos gentys nuo seno žino šį augalą. Prieš ilgą ir varginantį žygį dykuma vietiniai gyventojai atsipjauna gabalėlį kaktuso stiebo, peiliu nubraukia spyglius, sukramto ir nuryja sultis. Kaktuso minkštimas beskonis arba kartokas, tačiau nepatogumus išperka netrukus užplūstančios jėgos ir gera nuotaika. Anot afrikiečių, pakramčius šio kaktuso, valgyti ir gerti nesinori visą dieną.
Prieš 30 metų apie unikalias kaktusų savybes „suuodė“ ir mokslininkai. Netrukus jie išskyrė medžiagą, kuri sugeba apgauti žmogaus protą. Į smegenis ji nusiunčia signalą, kad skrandis pilnas. Nenuostabu, kad kaktusais susidomėjo vaistų pramonė ir netrukus pagamino naujus svorį mažinančius papildus.
Šiuo metu gaminama labai daug įvairių papildų su hudija, bet dar daugiau tik spekuliuojama šio augalo vardu ir vaistinėmis savybėmis. Viena Kanados laboratorija ištyrė, kad iš 17 populiariausių preparatų tik šeši yra 100 proc. pagaminti iš Hoodia ekstrakto. Kituose papilduose yra tik 10 proc. hudijos, o kai kuriose - ir visai nėra.
Papildai iš hudijos labai populiarūs JAV. Iš kaktusų išskirtos medžiagos neįmanoma susintetinti, o žaliavos paklausiai prekei reikia labai daug. Pietų Afriką užplūdo brakonieriai, o Izraelis pradėjo auginti hudijas didžiulėse plantacijose. Tai kaktusų kolekcininkų dėmesio vertas augalas originaliais lėkštelės formos žiedais.
© rojaussodai.lt
Duvalijos ( Duvalia Haw.) - stapelijų ( Stapelia ) giminaitės, auginamos ir atrodo panašiai, bet jų žiedai labai smulkūs. Duvalijos savaime paplitusios Pietų ir Pietryčių Afrikoje. Išsiskiria originaliais, į jūros žvaigždę panašiais žiedais.
Botanikos soduose ir namuose dažniausiai auginamos Pilanso duvalijos ( D. pillansii N.E. Br.). Jos neaukštos, trumpais (apie 2,5 ilgio ir 1 cm storio) keturbriauniais, beveik cilindriniais ūgliais. Šonuose jie rausvi, briaunose auga pavieniai stori dantukai. Žiedų daug, jie smulkūs, 1,5-2 cm skersmens, iš viršaus žali, viduje rudi su purpuriniu atspalviu, nuo kračtų iki pusės rausvai pūkuoti.
Kaip dauguma sukulentų, vasaroja šiltai, o žiemoja vėsiai. Svarbu neperlaistyti.
© rojaussodai.lt
Pieninis storlapis ( Crassula lactea Sol. ex Aiton) kilęs iš Pietų Afrikos. Lapai vidutinio dydžio, apvalūs, su šiek tiek nusmailėjusiu galiuku, ryškiai žali. Auga iki 150 cm ilgio ir pločio, šakos svyrančios.
Namuose galima auginti kaip svyrančią gėlę plačiame kabančiame vazone. Į vieną indą sodinama daug atžalėlių, kasmet genima, kad gražiai šakotųsi ir per daug neištįstų. Reikia daug šviesos, nes pavėsyje ištįsta šakos, lapai auga retai ir matyti plikas stiebas. Žydi baltais smulkiais žvaigždiškais žiedeliais, vidutinio didumo kekėmis, namuose - retai.
Žiemą nebijos vėsos, kambaryje gali būti tik 5-7oC šilumos.
Edita STASIULIONIENĖ, Vilija SNIEŠKIENĖ
© rojaussodai.lt
Pejotlius ( Lophophora ) kai kuriuose šalyse uždrausta auginti, o natūraliose augavietėse - rinkti ir naudoti. Tai stiprus haliucinogeninis augalas, praeityje buvo naudojamas meditacijoms, bendraujant su protėvių dvasiomis.
Ypač stipriai veikia kvaituliniai pejotliai ( L. willamsii ), tačiau tik užaugę natūraliai. Šis kaktusas labiau panašus į žalią storą pomidorą, negu į savo rūšies atstovą. Stiebas plokščias arba suploto rutulio formos, apie 10 cm skersmens ir pamažu pereina į storą liemeninę šaknį po žeme (panašiai kaip cilindrinis burokėlis). Maži sėjinukai turi dyglius, kurie greitai nukrenta, o senesni augalai jų išvis neaugina. Pejotliai labai populiarūs (juk uždrautas vaisius saldesnis), kai kurie augintojai kolekcionuoja tik šios rūšies augalus ir skiria jiems didžiausias oranžerijas. Bedyglis kvaitulinio pejotlio varietetas visai neaugina spyglių. Jis išsiskiria stambiais (iki 3,5-4 cm) gražiais žiedais.
© rojaussodai.lt
Dubusis ariokarpas ( Ariocarpus retusus ) užauga iki 25 cm aukščio, bet visas jo stiebas yra po žeme, paviršiuje kyšo tik stori, pilkšvi, trikampiai kauburėliai. Pastebėti juos tarp akmenų beveik neįmanoma. Tie patys kolekcijose auginami kaktusai atrodo visai kitaip, nes dauguma yra įskiepyti. Neskiepytus reikia labai kruopščiai prižiūrėti, nes stiebai linkę pūti, be to, labai lėtai auga. Meksikos gyventojai šio ariokarpo sulčių ekstraktą naudoja kaip stiprų haliucinogeninį narkotiką.
Pasaulinė garsenybė - dubusis ariokarpas `Cristata` panašus į didžiulį šarvuotą kirminą arba drakono odos liekaną. Šis įspūdingas ir labai didelis (1,2 m ilgio) skiauterėtas kaktusas auga Meksikoje netoli Matechualos miesto. Antro tokio kaktuso nėra. Tai ne žmogaus rankų darbas, o gamtos išdaiga, prie kurios dabar plūsta minios turistų.
© rojaussodai.lt
Pataisinis storlapis ( Crassula muscosa L. sin. C. lycopodioides ) - populiarus, nereiklus augalas. Kilmės šalis -pietvakarių Afrika, Namibija, auga siauru, neaukštu krūmeliu. Lapai smulkūs, žvyno formos, tankiai apaugę šakeles (per juos nesimato stiebo), ryškiai žali, bet gali būti ir rausvai violetiniai, pereinantys į žalią ( C. muscosa f. variegata ).
Stiebas status, šakotasi, iki 25 cm aukščio. Žydi smulkiais baltais žiedeliais. Ištveria labai sausą orą, bet galima retkarčiais nupurkšti - taip nuplaunamos dulkės nuo smulkių ir tankių lapelių.
Paplitusi ir kristatinė augalo forma. Ji aprašyta labai seniai ir išsiskiria kreivu, lyg sulaužytu stiebu ir “sūkuriu” suaugusiais lapeliais. Šios formos storlapiai paprastai atsiranda iš margalapio normalaus augalo, bet forma nėra pastovi ir netrukus storlapiai gali vėl augti normaliai.
Edita STASIULIONIENĖ, Vilija SNIEŠKIENĖ
© rojaussodai.lt
Storlapis Crassula falcata - labai gražus ir nereiklus augalas, mylimas gėlininkų dėl savo neįprastos formos ir spalvos lapų, taip pat nuostabių žiedų. Vokiečiai jį vadina “propelerio lapais”. Šio storlapio lapai stambūs, ilgi ir siauroki, matiniai pilki, ant stiebo auga lygiai iš visų pusių. Stiebas status, storas, nesišakoja, jeigu negenima. Užauga iki 30-60 cm, gamtoje - net 100 cm aukščio. Žydi labai įspūdingai - ryškiai raudoni nedidelės žvaigždės formos žiedai sutelkti į stambias kekes. Deja, namuose pražįsta retai. Tačiau auginti verta, nes dėl puikių lapų yra vienas iš gražiausių storalapių.
Edita STASIULIONIENĖ, Vilija SNIEŠKIENĖ
© rojaussodai.lt
Morgano šilokai ( Sedum morganianum ) auginami ne lauke, bet kambaryje ant palangės, o dar geriau - pakabinti aukščiau, nes jų ūgliai gražiai svyra ir gali siekti net 1 m ilgį. Mėsingus šviesiai žalius stiebus ir lapus dengia melsvas vaškinis apnašas.
Morgano šilokai visai nereiklūs. Vasarą saulėje augančių šilokų ūgliai būna drūti, lapukai apvalūs, o žiemą, kai stinga šviesos, stiebai ištįsta ir lapai susmulkėja.
Žiemą kambaryje šilokų nereikia daug laistyti - tik tiek, kad sudrėktų žemės paviršius (ne dažniau kaip kartą per mėnesį). Jeigu jie auga vėsioje patalpoje, žiemą nelaistoma visai. Žiemą natūraliose Morgano šilokų augavietėse temperatra nukrinta iki 5-10oC ir būna labai sausa. Gausiau laistyti pradedama pavasarį, kai saulė pabudina ūglius. Žemės paviršius tarp laistymų turi išdžiūti. Jeigu šilokui trūksta vandens, jis susiraukšlėja ir pradeda džiūti, o lapukai krenta nuo menkiausio prisilietimo. Stenkitės šiloko neperdžiovinti - jis lengvai atsigauna po tokios sausros, bet lapukai nuplikusiose vietose neatauga.
Nepalikite jo žiemą prie atviro lango, nelaikykite ant skersvėjo. Jie nebijo sauso oro, todėl purkšti nereikia.Karštą vasarą galima išnešti į lauką.
Persodinti šiloką sunku, nes lapukai lengvai nulūžta. Jam tinka lengvas, sukulentams skirtas žemių mišinys. Į paprastą daržo žemę galima įmaišyti smėlio ir smulkaus žvyro. Vasarą tręšiama silpnu mineraliniu trąšų tirpalu (kartą per 1-2 mėn.). Labai tinka `Shultz` trąšos kaktusams.
Dauginama stiebo auginiai ir nukritusiais lapais. Stiebas supjaustomas į keletą dalių, nubraukiami apatiniai lapai, kad liktų 1,5-2 cm ilgio stiebeliai. 2-3 dienas padžiovinama ir sukaišoma į smėlį iki apatinių lapų. Pridengti nereikia, laistoma saikingai. Nukritusius lapus negiliai įsmeikite į žemę. Anksčiau ar vėliau jie įsišaknija ir suformuoja mažytę lapų skrotelę.
Jeigu augalas ištįsta, lapai atvypsta nuo stiebo ir krenta - trūksta šviesos. Lapai krenta ir dėl šaltų skersvėjų, kai trūksta šilumos ir drėgmės. Jeigu šilokas labai ištįso, jį geriau padauginti ir užsiauginti naujų gražių augaliukų.
© rojaussodai.lt
Tavaresijos - stapelijų giminaitės. Kol nežydi, niekuo nesiskiria nuo kitų sukulentų. Stiebai mėsingi, apvalūs ir briaunoti (6-12 briaunų), kauburėlio formos išaugos su pilkai žaliais spygliukais. Bet žiedai! Įsivaizduokite kaktusą su didžiuliais varpelio formos žiedais, kurie užauga prie stiebo pamato ir guli ant žemės. Atrodo, lyg kažkas būtų nuskynęs labai gražų egzotiškos gėlės žiedą ir priklijavęs prie dygliuoto tavarezijos stiebo.
Tavaresijos savaime auga Angoloje, Pietvakarių Afrikoje ir keliose Pietų Afrikos provincijose. Genčiai priklauso 3 rūšių augalai. Namuose ir botanikos soduose dažniausiai auginamos stambiažiedės ( Tavaresia grandiflora K. Schum.) ir Barklio ( Tavaresia barklyi ) tavaresijos. Sambiažiedžių žiedai net 9-14 cm ilgio, o žiotys 4,5 cm skersmens. Jie šviesiai geltoni su rudai raudonomis dėmėmis. Stiebai cilindro formos, iki 20 cm ilgio ir 1,5-2 cm pločio, su 10-14 briaunų. Spygliai sutelkti po 3, balti.
Savaime stambiažiedės tavaresijos auga akmenuotose Pietvakarių Afrikos dirvose.
Dauginama sėklomis, kurios sudygsta per keletą dienų. Sėjama į lengvos daržo žemės ir smulkaus smėlio (1:1) mišinį. Jauni augalai dažnai skiepijami į stapelijas arba ceropegijas, nes palyginti lepūs. Sodinama į velėninės, lapinės žemės, stambiagrūdžio smėlio ir smulkintos medžio anglies (1:2:1:0,1) mišinį. Geriausiai auga saulėtoje ir šviesioje vietoje ant pietinės palangės, vasarą jiems reikia ne mažiau kaip 18oC šilumos. Vasarą laistoma gausiai, bet ne kasdien, vandens perteklių iš lėkštelės reikia iš karto išpilti. Žiemą laistoma labai retai, kaip ir kitus sukulentus, ir laikoma 10-12oC šilumoje.
© rojaussodai.lt
Medėjantys storlapiai ( Crassula arborescens ) kilę iš Pietų Afrikos sausų ir karštų regionų, juos auginti nesunku. Lapai vidutinio dydžio, ovalūs kaip pinigėliai, mėsingi, blizgantys, tamsiai žali. Jie atrodo lyg vaškiniai, kartais su raudonu pakraščiu. Auga palyginti greitai, nesunku suformuoti medelį. Namuose užauga iki 90-100 cm aukščio, o savo gimtinėje pasiekia 2 m. Kotas tiesus, storas, sumedėja. Žydi 8-10 metų amžiaus, žiedai formuojasi nuo pavasario iki rudens. Jie nedideli, žvaigždutės formos, balti arba šviesiai rožiniai. Nors žiedai smulkūs, bet jų labai daug, todėl augalas atrodo puošniai.
Dažniausiai auginami medėjantys storalapiai baltai margais lapais arba žaliais lapais baltu pakraščiu. Jie lepesni negu paprasti žalialapiai augalai. Storlapius margais lapais reikia saugoti nuo tiesioginių spindulių, kad neapdegtų (ypač anksti pavasarį). Žiemą laikoma šilčiau, negu įprasta, nes vėsiai žiemojantys margalapiai storlapiai suserga, numeta daug lapų, ant jų atsiranda dėmės.
Medėjantys storlapiai ypač tinka bonsai medeliams formuoti. Jaunų sodinukų šaknys apkarpomos ir sodinama į seklų vazoną. Žemė turi būti lengva ir laidi vandeniui. Jauni medeliai persodinami kiekvieną pavasarį. Laikoma šviesiai, saulėje.
Geriausiai medėjantys storlapiai žiemoja 8-18oC šilumoje, taigi jiems puikiai tinka palangė. Žiemą 4-6 savaites nelaistoma, nes perlaisčius gali nukristi lapai, kartais augalas suserga ir žūva. Laistyti pradedama, kai pasirodo pirmi nauji ūgliukai. Nuo gegužės iki rugsėjo tręšiama bonsai medelių trąšomis kas 3 savaitės.
Keras formuojamas balandžio-rugsėjo mėn. Būtina nuolat skabyti atžalas ant kamieno, nes iš medelio greitai gali pasidaryti krūmas. Nuo gegužės iki rugpjūčio pabaigos storlapius geriausia laikyti lauke saulėje arba pusiau pavėsyje. Nuo saulės ir šviesos lapai parausta, keras būna tankesnis, neištįsta. Prie lauko sąlygų pripratinama pamažu, iš pradžių laikoma pavėsyje, lapai neapdegtų.
Kiniečiai sako, kad toks medelis gerina nuotaiką, o pastačius jį kartu su apelsinmedžiu bei žydinčia chrizantema, į namus ateis laimė ir pinigai. Sakoma, kad piniginė pasipildo ir tuomet, kai storlapis pražysta.
Nuotraukų šaltinis: pagineverdibonsai.it
Edita STASIULIONIENĖ, Vilija SNIEŠKIENĖ
© rojaussodai.lt
