Rojaussodai.lt

Kalankė (kalanchoe blosfeldiana) - viena labiausiai mėgiamų kambarinių gėlių. Kasmet jų išperkama milijonai. Veislininkai nuolat tobulina šį lengvai prižiūrimą augalą, taigi įvairios jo veislės žydi kuo įvairiausių spalvų žiedais - geltonais, oranžiniais, rožiniais, raudonais ir net violetiniais.

Storlapio Crassula tetragona kilmės šalis - pietų Afrika (Kapo žemė, Great, Karoo provincijos). Vokiečiai šią gėlę vadina miniatiūrine pušaite. Lapeliai smulkūs, labiau panašūs į storus mėsingus spygliukus, nei į lapus, išsidėstę aplink stiebą gana retai. Stiebas nestoras, iš pradžių būna status, po to svyra žemyn, šakojasi.

Pastaraisiais metais pasaulyje ypač išpopuliarėjo augalai sustorėjusiais stiebais. Net sukulentų augintojai neatsispyrė "storuliukų" invazijai. O jų tiek daug ir skirtingų - nuo miniatiūrinių avonijų (Avonia alstonii) iki milžinų tukvių. Tačiau įspūdingiausi yra tinūtrai (Adenium). Tai nedidelio medžio ar krūmo formos Apocynaceae šeimos augalai mėsingais stiebais, blizgančiais arba aksominiais lapais ir stambiais įvairiaspalviais žiedais.

Miško paklotėje ir ant medžių šakų atogrąžiniuose Brazilijos, Gvatemalos, Jamaikos miškuose auga drėgmę mėgstantys kaktusai. Jų stiebai briaunoti ir pliki, be storo vaškinio sluoksnio (pilko apnašo), panašūs į lapus ir dažnai svyra žemyn. Dygliai labai trumpi ir minkšti. Šie kaktusai labai gražiai atrodo pakabinti arba pastatyti aukščiau.

Dažniausiai auginami plokšteniai, ripsaliai ir lapeniai. Populiariausi plokštenis arba kalėdinis kaktusas. Šis augalas turi keletą lotyniškų pavadinimų - Zygocactus truncatus, Schlumbergera truncata ir Rhipsalidopsis gaertneri.

 

Ripsalis ( Rhipsalis ) - kaktusinių ( Cactaceae ) šeimos augalas. Genties pavadinimas kilęs iš graikiško rhips — pinučiai. Gentyje 60 rūšių belapių įvairiausių formų epifitinių augalų nariuotais ūgliais. Auga Brazilijoje, vakarų Indijoje ir Pietų Amerikoje. Vienos rūšies ripsaliai savaime auga Afrikoje, Madagaskaro saloje ir Ceilone.

Lapeniai ( Epiphyllum ) – kaktusinių ( Cactaceae ) šeimos augalai. Genties pavadinimas kilęs iš lotyniško žodžio epi – ant, virš ir phyllos – lapas; žiedai auga ant plokščių stiebų, panašių į lapus. Genčiai priklauso daugiau kaip 20 rūšių stiebinių sukulentų, kurie paplitę nuo Meksikos iki atogrąžų Pietų Amerikos ir Antilų salose. Tai svyrantys epifitai, kurie auga atogrąžų miškuose ant medžių, žemėje, uolų plyšiuose, kur yra supuvusių lapų – maisto medžiagų. Šiltoje ir drėgnoje aplinkoje auga greitai, nusvyra žemyn ir užaugina daug orinių šaknų. Rūšinių lapenių žiedai paprastai balti ir labai panašūs.

Lapeniai dažnai kryžminami su stambiažiedžiais stulpeniais, sukurta daug puikių hibridų. Užauga dideli, iki 1-2 m. Žiedai įvairių spalvų – balti, geltoni, rausvi, raudoni, violetiniai ir kt. Jų skersmuo taip pat įvairus - nuo 5 iki 35 cm. Kai kurie hibridai žydi ir dieną.

Epiphyllum anguliger – krūmo formos lapenis stipriai išsišakojusiais, medėjančiais stiebais suapvalėjusia apačia. Šakos suplotos, lapo formos, giliai išpjautos kraštuose, mėsingos, be dyglių. Žiedai 10-15 cm ilgio, auga iš areolių stiebo duobutėse. Jie balti arba auksiniai - geltoni, aromatingi, paprastai išsiskleidžia naktį. Vaisiai susidaro tik kryžmiškai apdulkinus, jie stambūs, geltonai žali. Tėvynė – Pietinė Meksika.

Epiphyllum crenatum stiebai plokšti (prie pagrindo cilindriški), iki 50 cm ilgio ir 3,5 cm pločio, pilkai žali su dantytu pakraščiu. Žiedai gelsvai balti, 20 - 25 cm ilgio ir 15 cm pločio. Tėvynė – Pietinė Meksika.

Didysis lapenis ( Epiphyllum oxypetalum ) - stambus augalas, siekia 3 m. Stiebai ilgi, vytelės formos, apačioje sumedėję. Šakos plokščios, plačios (iki 10 cm), stambiai karpytais (karbuotais) kraštais. Žiedai ilgi (20-29 cm), 10-20 cm pločio, balti ir kvepiantys. Vamzdelis žvynuotas. Uogos raudonos. Tėvynė – Centrinė ir Šiaurės Pietų Amerika. Sukurta daug hibridų, kurie skiriasi dydžiu ir žiedų spalva.

Vasarą lapeniai laikomi 20-25°C, žiemą - 14-17°C šilumoje. Mėgsta šviesias ir pusiau pavėsingas, šiltas ir drėgnas patalpas. Žiemą laistoma saikingai, kambario temperatūros vandeniu, pavasarį ir vasarą – gausiai, ir būtinai purškiama. Persodinama kas 2-3 metai į lengvą, derlingą ir puveningą mišinį (durpės, kiminai ir smėlis). Kartu išpjaunami ploni, ilgi ir seni ūgliai. Daugumos rūšių augalų šaknys silpnos, todėl vazonai turi būti plokšti ir platūs. Po persodinimo palaistoma po 2-3 dienų. Vasarą reikia nuolat tręšti mineralinėmis trąšomis (nuo kovo iki rugsėjo). Nuo spalio vidurio iki kovo lapiniai kaktusai ilsisi, tuomet laistoma tik tiek, kad neišdžiūtų šaknys. Laikoma vėsiai (apie 10^oC), netręšiama. Pavasarį, gerai ir vėsiai pailsėję, lapeniai gausiai žydi. Jeigu poilsio metu per karšta (daugiau kaip 20°C ), mažiau žydi arba visai nežydi. Atsiminkite, kad 1 areolė žydi tik vieną kartą, todėl po kelerių metų seni stiebai daugiau nebežydi.

Peržydėję lapeniai dauginami auginiais. 10-15 cm ilgio gabalėliai 2-3 dienas apdžiovinami ir sodinami į smėlį. Laikoma šiltai (20°C) ir drėgnai, neuždengiama. Įsišaknyja po 2-3 savaičių. Sėklos sėjamos į lengvą humusingą mišinį, užberiamos žeme ir laikomos pavėsyje šiltai (22°C). Sudygę augalai išpikuojami, o vėliau persodinami į didesnius vazonus.

Dr. Judita VARKULEVIČIENĖ

© rojaussodai.lt

Naktenio ( Selenicereus ) gentyje yra 20 rūšių labai įvairiai atrodančių kaktusų. Tai svyrantys arba šliaužiantys augalai labai lanksčiais stiebais. Jie paplitę nuo Pietų Teksaso per Meksiką, Centrinę Ameriką, Antilų salas ir Šiaurinę Pietų Ameriką iki Argentinos. Auga atogrąžų miškuose ir upių pakrantėse. Kai kurie nakteniai panašūs į dygliuotas gyvates - jie rangosi geltoname smėlyje ir žvilgčioja iš įskilusių akmenių. Kiti orinėmis šaknimis gali įkopti net į medžių viršūnes. Jų puikūs ir stambūs žiedai išsiskleidžia naktį. Derlingoje žemėje žydi labai gausiai. Žiedai skleidžiasi paeiliui vienas paskui kitą, todėl augalas žydi keletą dienų arba savaičių. Genties pavadinimas kilęs iš graikų mėnulio deivės Selenės vardo, nes nakteniai žydi naktį.

Didžiažiedis naktenis ( Selenicereus grandiflorus ) savaime auga Centrinėje ir Pietų Amerikoje. Dažnai vadinamas „nakties karaliene“. Stiebai ilgi, iki 2-3 m, tamsiai žali, susipynę, su 5-7 nedidelėmis briaunomis, nedideliais dygliukais ir orinėmis šaknimis. Žiedai iki 30 cm skersmens, švelniai kvepia vanile. Žiedą sudaro 75 vainiklapiai, kurie iš išorės rausvai geltoni. Viduje - 25 balti kaip sniegas, ilgi, aštrūs, spirališkai išsidėstę vainiklapiai, ir 600 grakščių, beveik švytinčių kuokelių. Žydi balandžio – birželio mėnesiais ir tik vieną naktį, nuo 23 val. iki 8 val. ryto.

Kambariuose auginti nelengva, nes reikia daug šilumos, drėgno oro ir saulės. Žiedpumpurių augimas tiesiogiai priklauso nuo temperatūros ir dienos ilgumo. Žiemą 3-4 mėnesius reikia laikyti vėsiai (8-10^oC), nes šilumoje prastai formuojasi žiedpumpuriai. 15^oC šilumoje, kai kambarys papildomai apšviečiamas, naktenis žydi vėliau ir prasčiau. Daugiau kaip 20^oC šilumoje – visai nežydi. Oro drėgmė vidutinė. Jeigu trūksta šviesos arba nepailsėjo per žiemą, augalas taip pat nekrauna žiedų. Kai susiformuoja žiedpumpuriai, naktenių kilnoti negalima, nes numeta pumpurus. Jeigu labai reikia perkelti, statykite tuo pačiu šonu į šviesą, kaip stovėjo anksčiau.

Persodinti galima visus metus į didelius vazonus su geru drenažu. Nakteniui reikia daug maisto medžiagų. Žemė turi būti derlinga ir laidi vandeniui. Tinka lengvos velėninės (daržo), labai derlingos kompostinės žemės ir stambaus smėlio (2:1:0,5) rūgštokas (pH 5)mišinys. Laistoma po 2-3 dienų, kad persodinimo metu nulūžusios šaknys truputį apdžiūtų. Vasarą laistoma gausiai šiltu minkštu vandeniu.

Naktenis jautrus druskoms, todėl trąšų tirpalo koncentracija turi būti nedidelė, apie 0,1% (1 g/ 1 litrui vandens). Naudinga tręšti mineralinėmis ir organinėmis trąšomis pakaitomis. Būtina nuolat purkšti šiltu vandeniu, retkarčiais nuplauti šilto vandens srove. Augalas stambokas, jo 2-3 metrų ilgio šakos auga į visas puses, todėl sunku namuose surasti tinkamą vietą. Naktenio dygliukai maži, bet aštrūs ir kibūs. Jam reikia atramų ir nuolat formuoti.
Dauginama pavasarį ir vasarą 10-15 cm ilgio ūgliais, kurie keletą dienų padžiovinami ir sodinami į drėgną žemę. Įsišaknija lengvai ir greitai. Galima dauginti sėklomis, jos taip pat lengvai sudygsta. Sėjinukai žydi po 5 metų.

Botanikos soduose dažnai auginamos dar kelių rūšių nakteniai.
Selenicereus pteranthus vadinamas „nakties princese“, nes žiedai gražūs, labai balti, net iki 33 cm skersmens, bet nekvepia.
Selenicereus hamatus žiedai didžiausi – iki 40 cm ilgio ir 30 cm skersmens. Išoriniai vainiklapiai rudi, o vidiniai balti.
Selenicereus macdonaldiae augina iki 1 m ilgio ūglius. Žiedai 35 cm skersmens, taurėlapiai rausvi arba oranžiniai – raudoni, o vainiklapiai labai balti.
Selenicereus coniflorus žiedai balti, vainiklapiai prie taurelės žalsvo atspalvio. Ant plonų ūglių užauga iki 1 cm ilgio dygliukai.
Selenicereus inermis stiebai be dygliukų, tik augimo metu pasirodo reti šereliai. Žiedai balti, iki 15 cm skersmens, o vainiklapiai prie taurelės rausvo atspalvio.
Selenicereus nelsonii ir Selenicereus pringlei naktenių žiedai balti, iki 20 cm skersmens.

Dr. Judita VARKULEVIČIENĖ

Nuotraukos iš www.thater.net/cactaceae/

© rojaussodai.lt

 

Amerikinė agava `Mediopicta `

Karalienės Viktorijos agava

Plaušuotoji agava

Agavos (Agave L.) - agavinių šeimos augalai, sukulentai. Gentyje yra per 300 rūšių. Savaime auga drėgnuose subtropikuose Rytinėje Meksikoje, JAV, Centrinėje Amerikoje, Pietų Amerikos šiaurėje, Karibų jūros salose. Net pavadinimą Meksika gavo dėl agavų, nes senąja actekų kalba reiškia “agavos vietą”. Iš čia jos paplito visame pasaulyje - Afrikoje, Indijoje, Australijoje. Pietų Europoje, Kryme, Kaukaze auginamos soduose, o Lietuvoje - kambariuose, oranžerijose, žiemos soduose.

Plantacijose joms žydėti neleidžiama, o lapų skrotelėje užaugęs jaunas pumpuras išpjaunamas. Į susidariusią duobutę sunkiasi saldžios sultys, kurios ispaniškai vadinamos akvamiel - “medaus vanduo”. Sultys sunkiasi 8-10 mėn., kol lapai nudžiūva. Taip iš vieno augalo gaunama iki 1000 l sulčių, jos rauginamos ir gaminamas svaigusis gėrimas “pulkė”. Iš lapų, šaknų ir stiebų varomas spiritas. Meksikiečiai valgo apkeptus agavų stiebus, taip pat žalią arba virtą rūgštoką lapų minkštimą. Agavų dyglius jie naudoja kaip ylas, vinis ir segtukus. Iš pluošto gaminamas tvirtas špagatas, virvės, lynai, tinklai, krepšiai. Jis labai tinka lasams, lapų minkštimas - muilui gaminti. Išdžiovintais lapais dengiami stogai, tveriamos tvoros.

Agavos - stambūs žoliniai augalai, kurių stiebai trumpi arba visai neišsivystę. Lapai pilkai žali, 1-2,5 m ilgio, sultingi, standūs, dygliuoti, skrotelėje. Agavos neteisingai vadinamos šimtamečiais augalais, nes iš tikrųjų tėvynėje žydi sulaukusios 8-12, o namuose (oranžerijose, žiemos soduose) - 20-30 metų (kitais duomenimis - 10-20 m.). Po žydėjimo antžeminė dalis per metus sunyksta, o paskui vėl atauga iš šakniastiebių.

Žydi tik kartą gyvenime (tai monokarpiniai augalai). Iš didelių mėsingų pamatinių lapų skrotelės užauga 8-12 m aukščio žiedynkotis. Žiedai stambūs, 7-9 cm, balti arba gelsvi, sutelkti į žiedyną (būna 3-5 tūkstančiai žiedų). Paskui subręsta juodos plokščios sėklos, o žiedynkočio pažastyse susiformuoja maži augalėliai, kurie nukritę į žemę įsišaknija.

Kuo indas didesnis, tuo augalai greičiau auga ir būna gražesni. Agavos mėgsta saulėtą vietą, joms tinka pietinės palangės. Vasarą po šalnų geriausia išnešti į lauką, o rudenį prieš šalnas vėl įnešti į vidų. Agavos laistomos saikingai, tręšiama nedaug. Žiemą agavoms ramybės periodas, laikoma šviesiai ir vėsiai, ir beveik nelaistoma. Tinkamiausia temperatūra žiemą - 6-8°C (mažiausiai 5 °C). Jeigu agavos auginamos namuose su centriniu šildymu, žiemą laistoma tiek, kad žemė neperdžiūtų ir nepradėtų raukšlėtis lapai. Dauginama sėklomis ir atžalomis, kurios atskiriamos nuo senojo augalo. Tinka velėninės, lapinės žemės ir smėlio (1:1:0,5) mišinys.

Labiausiai paplitusios amerikinės agavos ( Agave americana L.) ir jų veislės baltai ir geltonai dryžuotais lapais. `Marginata` - mažesnė, su grakščiai išlinkusiais lapais, geltona ir baltai juosta pakraščiuose, `Mediopicta` agavų lapai su geltona juosta viduryje, `Striata` - lapai pilkai žali su geltonai ir balta juosta viduryje.
Amerikinės agavos kilusios iš Meksikos drėgnųjų subtropikų. Tai labai stambūs ir ištvermingi augalai, užaugina 30 apie 1-2 m ilgio ir 10-25 cm pločio lapų. Jie tamsiai žali, su pilku vaškiniu apnašu ir aštriais tamsiai rudais dygliais kraštuose. Žiedynkotis 5-12 m aukščio, viršūnėje išsišakoja. Žiedynas – šluotelė, kurioje būna iki 3-5 tūkst. žiedų. Žiedai 7-9 cm ilgio, žalsvai geltoni. Rudenį ir žiemą amerikinės agavos laikomos vėsiai, 6-8°C šilumoje.
Kambariuose geriau auginti mažesnių rūšių,agavas, kurios neužima daug vietos, bet mėgsta šilumą.

Plaušuotosios agavos ( Agave filifera ) auga Centrinėje Meksikoje. Išaugina 30-50 cm aukščio ir 70 cm pločio rutulišką lapų skrotelę. Lapai siauri, 30 cm ilgio ir 2-3 cm pločio, kieti, su dygliu viršūnėje. Jie blyškiai žali, su 2-3 baltomis siūliškomis linijomis. Žydi gelsvai žaliais žiedais.

Glaustosios agavos ( A. stricta ) auga pietrytinėje Meksikoje. Sudaro beveik rutulio formos skrotelę iš daug glaustų tiesių lapų. Lapai linijiški, ploni, siauri, 25-30 cm ilgio, kieti ir žali. Žiedynkotis 1-2 m ilgio, žydi vasarą 2 cm dydžio rožiniais žiedais.

Karalienės Viktorijos agavos ( A. victoria - reginae ) auga Šiaurės ir Vakarų Meksikos akmenuotuose šlaituose, 700-800 m aukštyje. Sudaro iki 50 cm aukščio skroteles. Lapai tamsiai žali, su baltomis juostomis. Jie 10-25 cm ilgio ir 3-5 cm pločio, kieti, su dantytu kraštu ir tamsiai rudu dygliu viršūnėje. Žydi vasarą kremiškai baltais žiedais.

Smulkiažiedės agavos ( A. parviflora ) auga Pietų Arizonoje (JAV), Šiaurės Meksikoje. Jos 15 cm aukščio, 50 cm skersmens. Lapai tamsiai žali, su baltomis juostomis ir baltais plonais siūlais pakraštyje, o lapo viršūnėje yra rudas kietas dyglys. Žydi vasarą geltonais 1,5 cm dydžio žiedais.

Siauralapės agavos ( A. attenuata ) auga Meksikos kalnų šlaituose. Jų stiebas 2 m aukščio ir 10 cm pločio, su orinėmis šaknimis apačioje. Lapai pailgai elipsiški, lygiakraščiai, 70-90 cm ilgio, 25 cm pločio, ploni, minkšti, ryškiai žali, su pilku atspalviu, sutelkti į didelę skrotelę stiebo viršūnėje. Žydi žalsvai baltais žiedais.

Dr. Judita VARKULEVIČIENĖ
© rojaussodai.lt

Eševerijos ( Echeveria ) - storalapių ( Crassulaceae ) šeimos daugiametės skrotelinės gėlės, kilusios daugiausiai iš Meksikos. Per 150 rūšių eševerijų paplitusios nuo JAV pietų iki Argentinos. Jos pavadintos meksikiečio dailininko A. Eševerio vardu, kuris XIX a. viduryje iliustravo knygą “Meksikos flora”. Kartu su storalapiais jos labai populiarios Didžiojoje Britanijoje, kur sodinamos į stilizuotus metalo ar akmens vazonėlius. Eševerijomis vazonėliuose vasarą puošiami gėlynai, lauko baldai, jos pakeičia šilropes.

Eševerijų lapai sutelkti į skrotelę, stori, vaškuoti, dažniausiai mėsingi, kastuviški arba atvirkščiai kastuviški, melsvi, pilkšvi, žali arba sidabriniai su įvairiais atspalviais, kai kurie lyg miltuoti. Skrotelės auga ant žemės arba ant trumpo storo stiebo. Senų augalų stiebai apačioje išplinka. Tuomet skrotelę reikia nupjauti, truputį apdžiovinti, kaip kaktusą, ir vėl pasodinti.

Žiedai sutelkti vienašonėse nusvirusiose kekėse, varpelio formos, pilki, geltoni, raudoni, oranžiniai, dažnai dvispalviai. Pasaulyje yra išvesta labai daug gražių veislių, atmainų ir hibridų eševerijų. Visų jų priežiūra panaši.
Eševerijoms tinka sukulentams skirtas žemių mišinys ir trąšos. Geriausiai auga šviesioje, saulėtoje vietoje, puikiai jaučiasi ant pietinių palangių. Vasarą laistoma saikingai, žemė tarp laistymų turi išdžiūti. Žiemą laistoma labai retai, nebent augalai žydi.

Paprastai eševerijos žydi vasaros pabaigoje ir rudenį. Žiemą peržydėjusios gėlės laikomos vėsiai ir šviesiai. Žydinčios eševerijos net ir žiemą laikomos šiltai. Vasarą tinkamiausia temperatūra - 18-25^oC dieną ir 15-18^oC naktį, žiemą visą parą - 5-10^oC šilumos. Šiltai žiemojančios eševerijos suminkštėja, ištįsta, jas užpuola ligos ir kenkėjai.

Dauginama dukterinėmis skrotelėmis, lapais, šoniniais auginiais, lapų ir stiebų dalimis ir sėklomis. Iš užsienio galima atsisiųsti retų, labai gražių eševerijų sėklų. Sėjama kovo mėn., 18-20^oC temperatūroje sudygsta per 10-18 dienų. Sėjinukai išpikuojami ir laikomi šiltai. 2 cm skersmens skrotelės persodinamos į vazonėlius. Parduoti tinka 1-2 m. amžiaus sėjinukai. Lengviau ir greičiau eševerijos dauginamos lapais. Sodinama į smėlį arba kaktusams skirtą substratą kovo - balandžio mėn. Prie lapo susiformuoja pumpuras, iš kurio vėliau išauga skrotelė.

Vasarą auginti lauke labiausiai tinka melsvosios ir kupriažiedės eševerijos. Jas galima sodinti vietoje šilropių gėlynuose arba į vazonus. Tinka saulėta vieta priesmėlyje arba smėlyje. Rudenį persodinama į vazonus arba lovelius ir laikoma vėsiai (4-8^oC temperatūroje), bet šviesiai, beveik nelaistoma. Gėlynams papuošti reikia labai daug augalų, todėl kovo mėn. eševerijos dauginamos lapukais arba šoninėmis ataugomis. Geriausiai įsišaknija 10-15^oC temperatūroje. Į lysvę paaugusios gėlytės persodinamos birželio mėn.

Agavalapės eševerijos (E. agavoides Lem.) labiausiai paplitusios tarp kambarinių augalų mylėtojų. Tai daugiamečiai 30 cm aukščio augalai. Lapai kiaušinio formos, nusmailėję, stori, šviesiai salotiniai su rudais galiukais, senų augalų – raudoni. Žiedeliai rausvi.
Melsvųjų eševerijų ( E. glauca hort.) skrotelės vos 6-10 cm skersmens. Lapai melsvai žali arba pilkšvai žali, šaukštelio formos. Žiedai raudonai geltoni.
Kupriažiedžių eševerijų ( E. gibbiflora hort.) skrotelės iki 40 cm skersmens, auga ant stiebų (iki 60 cm). Lapai pilkai žali, pilkai violetiniai ar melsvi, 10-15 cm ilgio. Žiedukai oranžiniai, oranžiniai ir geltoni arba raudoni. F. cristata eševerijų lapų pakraščiai banguoti, f. metallica - bronzinio atspalvio.

© rojaussodai.lt

 

Mamiliarijos (Mammillaria) genties pavadinimas kilęs iš lotyniško žodžio mammillae - spenelis. Šių kaktusų stiebai nusėti spenelio formos išaugomis, kurių viršūnėse yra dygliukai arba kuokštai plaukelių. Speneliai auga spirale eilėmis, nuo viršūnės iki stiebo pagrindo. Įvairių rūšių mamiliarijų speneliai skiriasi forma ir dydžiu, net plaukeliais ar dygliais. Dygliai būna balti, geltoni, rudi ar raudoni. Žiedai maži (1,5-2 cm), auga stiebo viršūnėje ratu, vainikais. Kalifornijos ir kai kurių meksikietiškų mamiliarijų žiedai labai dideli ir įvairių spalvų. Augalai savidulkiai, po metų prinoksta ryškiai raudoni arba oranžiniai sultingi vaisiai. Sėklos nedidelės, juodos arba šviesiai rudos.

Mamiliarijos gentyje yra apie 350 rūšių, kurių dauguma auga grupėmis ir pamažu sudaro dideles gražias kolonijas. Tai žolėtų lygumų (savanų) kaktusai, kurie paplitę Meksikoje, Centrinėje ir Pietų Amerikoje, pietinėse JAV valstijose, Antilų salose, Venesueloje ir Kolumbijoje. Savanoje ypač dideli temperatūros svyravimai, žemiausia ir aukščiausia gali skirtis 20^oC ir daugiau. Žiemą ir pavasarį ten sausa, o vasarą - gausiai lyja.

Mamiliarijos nereiklios. Vasarą reikia nuolat laistyti ir rytais nupurkšti vandeniu. Mėgsta šviesias, net saulėtas vietas, bet gali augti pusiau pavėsyje. Joms aptinka grynas oras, todėl vasarą galima laikyti lauke, o rudenį prieš šalnas - įnešti į kambarį. Žiemoja sausai (nelaistoma apie 3 mėn.), vėsiai 8-10^oC (jeigu patalpa šilta, daugiau kaip 15^oC, retkarčiais palaistoma, kad neperdžiūtų šaknys) ir šviesiai. Jeigu nuolat žiemoja tamsiai ir šiltai - beveik nežydi. Tręšiama vasarą kaktusams ar sukulentams skirtomis trąšomis kas 3 ar 4 savaitės.

Persodinama pavasarį, kas 2-3 metai. Mamiliarijoms reikia labai purios, laidžios žemės ir žemų, plačių vazonų. Tinka lengvos velėninės arba daržo žemės ir smėlio (1:2) mišinys su keramzito gabalėliais arba plytų duženomis (pH 5-6), taip pat specialiai kaktusams skirti substratai. Jeigu kaktusai labai dideli ir seni, velėninės žemės mišinyje gali būti daugiau (2 dalys), taip pat galima pridėti truputį molio. Po persodinimo mamiliarijos patręšiamos tik tuomet, kai pradeda augti.

Dauginama sėklomis, kero dalimis arba šoniniais ūgliais, kurių būna labai daug ir jie lengvai įsišaknija. Ūglys nulaužiamas, keletą dienų padžiovinama ir sodinama į drėgną lengvą žemę. Palaistoma tik po 5-6 dienų, nes palaisčius anksčiau žaizda gali pradėti pūti. Sėklos sėjamos kovo mėn. į lengvos žemės ir smėlio mišinį, užberiama rupiu smėliu ir gerai palaistoma. Laikoma šiltai (apie 18°C šilumos). Paaugę daigeliai persodinami į atskirus vazonus. Kai prigyja, pradedama tręšti (kas 2-3 savaitės).

Kartais kaktusų žiedpumpurius užpuola amarai, kurie lengvai nuplaunami vandeniu. Sunkiau kovoti su voratinklinėmis erkutėmis ir miltuotasiais skydamaraisu. Erkės nemėgsta drėgmės, todėl kaktusai dažnai purškiami šaltu vandeniu, o jeigu nepadeda - akaricidais. Skydamariai nuvalomi spirite pamirkyta vata, paskui nuplaunama švariu vandeniu. Tinka įprasti ineskticidai - fastakas, decis ir pan. Jeigu augalas skursta, tikriausiai šaknyse įsiveisė miltuotieji skydamariai. Tuomet palaistoma silpnu insekticido tirpalu, paskui po 2-3 dienų - gausiai švariu vandeniu.

Per vėsiai laikomi, perlaistyti arba pertręšti kaktusai pradeda pūti. Jeigu taip atsitiko, puvinį reikia išpjauti, o žaizdą pabarstyti sieros milteliais arba trinta medžio anglimi.

Dr. Judita VARKULEVIČIENĖ

© rojaussodai.lt