Inkarvilėja (Incarvillea) — daugiametis, šakniastiebinis augalas, kilęs iš Kinijos kalnų ir šiuo metu sulaukiantis didelio populiarumo tiek visoje Europoje, tiek ir Lietuvoje.

Inkarvilėjų genčiai priklauso virš dešimties rūšių žolinių augalų, tačiau daugeliui jų Lietuvos klimatas nėra tinkamas. Delavajo inkarvilėja (Incarvillea delavayi) — viena iš vos kelių rūšių, kuri gali augti bei žydėti ir Lietuvoje.

Traukianti akį

Dėl gražaus gėlės krūmo ir ypatingai puošnaus žiedo ji vadinama karališka gėle: užauga iki 40 — 50 cm. aukščio, blizgių, tarsi giliai pakarpytų lapų, iš kurių iškyla 30 — 60 cm. aukščio belapis stiebas ir pasipuošia visa keke žiedų. Žiedai dažniausiai esti baltos arba alyvinės spalvos, iki 5 cm. ilgio, vamzdelio formos, o vamzdelio „nąsrai“ dažniausiai pilkšvai balti arba geltoni.

Svarbu pažymėti, kad inkarvilėjos žydi du kartus per metus: birželio — gegužės ir rugsėjo mėnesiais.

Beje, nors inkarvilėjos nėra lepūs augalai, vis dėlto joms reikalinga ir saulė, ir drėgmė, ir geras dirvožemis, todėl nereikėtų nustebti, jei Lietuvoje auginamos inkarvilėjos bus šiek tiek žemesio ūgio ar ypač pirmaisiais auginimo metais nesukraus žiedų.

Nesudėtinga priežiūra

Inkarvilėjas galima dauginti sėklomis arba šakniastiebiais — Lietuvoje galima įsigyti ir vienų, ir kitų. Sėklas reikėtų sėti į indelius ar dėžutes, sudygus, sodinukus būtina atskirti ir, kadangi inkarvilėjos — daugiametis augalas, rekomenduojama tik trečiaisiais sodinukų metais juos sodinti į nuolatines vietas. Šakniastiebiai sodinami į giliai įdirbtą dirvą, kadangi mėsingos jų šaknys linkusios skverbtis gilyn. Būtina atkreipti dėmesį, kad sodinimo metu šakniastiebiai nebūtų pažeidžiami, kad jiems pakaktų drėgmės ir kad tarpai tarp jų būtų ne mažesni kaip 15 cm.

Paprastai inkarvilėjos vienoje vietoje auga iki 10 ir net daugiau metų, tad svarbu numatyti joms tinkamą vietą (persodinimas šioms gėlėms gali pakenkti): tinka saulėtos ir šiek tiek pavėsingos vietos, siūloma sodinti bent kelis tos pačios rūšies augalus vienoje vietoje ir svarbu įsitikinti, kad dirvožemis nėra skurdus, priešingu atveju, žemę reikėtų praturtinti durpėmis.

Gėlių augintojai teigia, kad inkarvilėjų geriau „nejudinti“: turima omeny tai, kad šios rūšies gėlių šaknys labai sunkiai pakelia persodinimus, net jei naujai parenkama vieta galimai geresnė.

Inkarvilėjos gali iškęsti ir lietuviškų žiemų šalčius, tačiau tam jas reikia paruošti: vidutinė temperatūra, kuriai inkarvilėjos dar yra atsparios, gali siekti -15°C, o jei šaknys yra gerai mulčiuotos, gėlė prisitaikys ir prie dar žemesnės temperatūros.

...todėl populiari tarp gėlių augintojų

Nuo to laiko, kai 18 šimtmetyje Jėzuitų misionieriai šiam augalui suteikė pavadinimą, jis vis labiau ėmė plisti Europoje, buvo ypač mėgstamas senųjų Anglijos sodų šeimininkų ir sodininkų.

Dėl savo puošnumo inkarvilėjos mėgstamos ir kambarinių gėlių augintojų, ir lauko gėlių mylėtojų. Inkarvilėjų žiedai dažnai naudojami netgi puokščių gamybai.

Gėlių augintojai teigia, kad ypatingai gražiai atrodo inkarvilėjomis apjuostas sodas arba jomis nusodintas pasienis.

Rojaussodai.lt