Europos Sąjungoje blogėjanti dirvožemio kokybė kelia nerimą. 1990–2006 m. dėl dirvožemio sandarinimo – derlingos dirvos padengimo nepralaidžiu sluoksniu – kasdien buvo negrįžtamai prarandami ne mažiau kaip 275 ha dirvožemio, t. y. 1000 km² dirvožemio per metus, o kas dešimt metų taip prarandamas Kipro dydžio plotas.
Pastaruoju metu viešojoje erdvėje girdėti įvairių svarstymų apie geriamojo vandens kokybę ir siūlomus įsigyti filtrus jam gerinti. Todėl nemažo susidomėjimo sulaukė praėjusios savaitės pabaigoje Lietuvos geologijos tarnybos (LGT) prie Aplinkos ministerijos surengtas seminaras „Vandens gerinimas buityje: būtinybė ar žinių trūkumas“. Jo dalyvius specialistai supažindino su šalies požeminio vandens išteklių chemine sudėtimi, viešai tiekiamo geriamojo vandens kokybe, taip pat buvo aptartos problemos, su kuriomis susiduriama naudojantis vandeniui gerinti skirtais filtrais.
Lietuvos miškuose vis dar gausu augmenijos ir gyvūnijos, o kai kuriose šalies vietose pavyksta išgirsti vilko staugimą ar pamatyti lūšies pėdas. Vis dėlto nuolat didėjant miškų naudojimui kyla grėsmė tai įvairovei, kurią turime. Didžioji dalis mūsų miškų nėra natūralūs, jie formuoti taip, kad atitiktų žmogaus poreikius - augintų kuo daugiau kokybiškos ir pramonei reikalingos žaliavos. Nemažai sengirėms būdingų rūšių gebėjo išlikti kraštovaizdyje, kurį formuoja ūkiniai miškai, tačiau kitos augalų, gyvūnų ir grybų rūšys išnyko arba jų gausa smarkiai sumažėjo. Dėl miškų naudojimo keitėsi rūšių balansas: atvirų vietų ir miško pakraščių bei jaunų medynų rūšių daugėja, miško glūdumos ir brandžių miškų organizmų įvairovė nyksta.
Bambenos upė, įtekanti į Žuvinto ežerą bei iš jo ištekantys vandenys nuo gruodžio pabaigos jau reguliuojami pagal gamtos dėsnius. Rezervato režimu saugomas Žuvinto ežeras nuo šiol tampa gerokai natūralesnis. Gamta pati reguliuos Žuvinto, Dusios ir Simno ežerų vandens lygį.
„Prieskoninių augalų ir jų vartojimo žinyno” autoriai K. Obelevičius, S. Petkevičiūtė ir E. Šeinauskienė ragina skaitytojus iš naujo atrasti prieskoninių augalų pasaulį. Nors dėl skonio nesiginčijama, tačiau vargu ar atsirastų bent vienas žmogus, kuris gaminamo maisto nebūtų pagardinęs vienu ar kitu prieskoniu.
Šiemet dėl šiltų orų nemažai paukščių neišskrido į šiltuosius kraštus. Tačiau specialistai neabejoja, kad užėjus šalčiams sparnuočiai paliks mūsų šalį. Patekti į Nemuno deltą, kur, kaip teigia specialistai, gausu žiemoti neišskridusių paukščių, sutrukdė patvinęs vanduo. Jis semia ne tik pievas, bet ir kelius. Tačiau, pasak ornitologų, pamario pievose iki šiol - tūkstančiai sparnuočių.
Lietuva pagal savo klimatinę juostą yra miškų zonoje. Tai reiškia, kad iki atsirandant žmogui, didžioji dalis šalies teritorijos buvo apaugusi giriomis. Šiandieniniai miškai gerokai skiriasi nuo tų, kurie buvo kadaise. Geografai teigia, kad dabartinėje Lietuvos teritorijoje nėra tokio žemės lopinėlio, kuris vienu ar kitu laikotarpiu nebūtų paveiktas arimo.
Aplinkos ministerijos Miškų departamento Miškininkystės skyriaus vyr. specialistė Zita Bitvinskaitė aptaria atskirų medžių rūšių auginimo ypatumus, atsodinimą, apsaugą nuo žvėrių ir gaisrų.
Kiekvienais metais trečiąjį gegužės sekmadienį pažymima Tarptautinė jūrų kiaulės diena. Lietuvoje jau devintą kartą Jūrų muziejus šios dienos proga kvietė visuomenę susipažinti su nuostabiais mažaisiais banginiais.
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba vykdo medžiagų liekanų gyvūnuose, jų mėsoje, piene, paukštienoje, kiaušiniuose, žvėrienoje ir žuvyse stebėseną. Ši stebėsena Lietuvoje vykdoma nuo 1998 m., jos tikslas - įvertinti medžiagų liekanų kiekius gyvūninės kilmės produktuose, siekiant užtikrinti maisto saugą.
