Rojaussodai.lt

"Kaip prižiūrėti draceną?" - p. Jolita.

Šie augalai mėgsta labai šviesias vietas (ypač margalapės rūšys), šilumą visus metus (18-20°C), bet žiemą temperatūra gali būti 10-12°C. Dracenos gerai pakenčia sausą kambario orą, bet jautrios skersvėjams. Laistoma saikingai visus metus, geriau dažniau nupurkšti vandeniu. Nuo drėgmės pertekliaus pūva šaknys. Jeigu drėgmės per daug arba per mažai, pradeda kristi lapai. Senesnių augalų stiebas savaime nuplinka.
Persodinama nuo pavasario iki rudens, jauni augalai kasmet, vyresni rečiau. Dracenoms tinka derlingos kompostinės, lengvos velėninės (lapinės) žemės, durpių ir molio mišinys. Tręšiama retai, 1-2 kartus per mėnesį (nuo kovo iki rugpjūčio) lapinėms gėlėms skirtomis trąšomis. Genėti galima bet kuriuo metu. Nupjovus viršūnę, išleidžia šoninius ūglius.
Dauginama kovo-balandžio mėn. viršūniniais auginiais arba stiebo dalimis, kurie įšaknydinami 25°C šilumoje. Nupjaunama 20-30 cm ilgio viršūnė ir pamerkiama į drungną vandenį, kuris keičiamas kas savaitę. Įsišaknija per 2-4 savaites. Stiebas supjaustomas 10 cm ilgio gabaliukais, žaizdos užbarstomos trinta medžio anglimi ir keletą valandų padžiovinama. Paskui sodinama į drėgną smėlį.

© rojaussodai.lt

Rašykite mums ir klauskite adresu Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai . Į klausimus apie augalų ligas ir kenkėjus atsakinėjama nebus, nes iš aprašymo arba nuotraukos jų nustatyti neįmanoma.

Gebenė - graikų dievų numylėtas augalas, nuo pražūties liepsnų išgelbėjęs Dzeuso sūnų, vyndarių ir ekstazės dievą Dionisą. Apie tai pasakoja graikų mitas. Visagalis Dzeusas įsimylėjo jauną karalaitę ir pažadėjo išpildyti visus jos norus. Dzeuso žmona Hera, keršydama savo vyrui, apsimetė karalaitės drauge ir įkalbėjo ją, kad pareikalautų Dzeuso pasirodyti jai visa savo galia. Jaunoji mergelė taip ir padarė. Teko Dzeusui savo žodį tesėti - stojo jis priešais mylimąją švytėdamas visa savo galia, su žaibu vienoje rankoje ir griaustiniu kitoje. Suliepsnojo laukai ir pievos, sugriuvo karalaitės rūmai - žemė maišėsi su dangumi. Ugnies apsuptyje mirštanti mergelė dar spėjo pagimdyti sūnų. Liepsnos jau siekė jo, kai iš žemės ėmė augti gebenė ir paslėpė vaiką savo tankmėje. Taip pasaulį išvydo Dzeuso sūnus Dionisas. Žmonėms jis pasirodydavo apsuptas gebenių su vynuogių kekėmis rankose. Gebenės lapas užeigos iškaboje reikšdavo, kad čia garbinamas Dionisas ir neatsisakoma vyno.

 

Angrekai (Angraecum didieri Angraecum) ir kitos afrikinės orchidėjos išsiskiria žiedų formos įvairove, nors dauguma jų yra vienos - baltos spalvos. Angraecum gentį sudaro apie 200 rūšių augalų iš Afrikos, daugiau kaip pusė jų kilę iš Madagaskaro. Augalai labai įvairaus dydžio – nuo kelių centimetrų mini augalų, iki poros metrų milžinų. Žiedai taip pat įvairaus dydžio – nuo 0,5 cm skersmens iki 30 cm ir daugiau. Didžiausią Afrikoje rastą žiedą išskleidė orchidėja Angraecum infundibulare. Plačiau auginama tik keletas Angraecum rūšių. Dauguma šios genties orchidėjų yra labai retos ir baigia išnykti – jų natūralios augavietės naikinamos, nes kertami miškai, taip pat dėl kitos žmogaus veiklos.

 

 

Phalaenopsis philippinensis

Prieš 10 metų orchidėjos Lietuvoje buvo retenybė, o dabar jų galima įsigyti net prekybos centruose. Vis didėja siūlomas asortimentas, o reiklesni kolekcionieriai retus augalus siunčiasi iš užsienio. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą ir siunčiant augalus iš ES šalių nereikia jokių brangiai kainuojančių dokumentų, o kainos ES veislynuose palyginti nedidelės.

Per ilgą orchidėjų auginimo istoriją jos užsitarnavo kaprizingų gėlių įvaizdį. Manoma, kad jų neverta auginti, nes anksčiau ar vėliau žus. Iš dalies tai tiesa - be specialios įrangos (apšvietimo, drėkintuvų, terariumų ir t.t.) dauguma orchidėjų mūsų namuose skurs ir ilgainiui tikrai žus, tačiau kai kurių veislių ar rūšių augalai (falenopsiai, raibuolės ar kai kurie dendrobiai) yra visai nereiklūs, juos prižiūrėti paprasčiau negu kitus kambarinius augalus. Yra orchidėjų, kurios be vandens ir plikomis šaknimis gali ištverti metus! Dauguma kitų kambarinių augalų iškart žūtų!

 

Miltonia

Prieš pirkdami orchidėją išsiaiškinkite, kokių sąlygų reikia, kad jūsų namuose ji gerai augtų ir žydėtų. Dauguma namuose auginamų orchidėjų yra kilusios iš atogrąžų, kur gyvena ant medžių ar kitose vėjo perpučiamose vietose. Todėl jos geriausiai jaučiasi nuolat gaudamos šviežio oro, o nevėdinamose patalpose dažniau serga. Be to, atogrąžose dažnai lyja, tačiau šaknis greitai išdžiovina vėjas ir saulė. Todėl orchidėjos laistomos tik tuomet, kai substratas vazonėlyje beveik visai išdžiūva.

Viena iš dažniausių orchidėjų priežiūros klaidų - per dažnas laistymas. Orchidėjos puikiai ištveria trumpalaikes „sausras“, o nuolat perlaistomų augalų šaknys negauna oro, užmirksta ir supūva. Kai kurių rūšių augalai turi ramybės periodą, tuomet laistoma itin retai. Dar viena ypatybė -

Paphiopedilum

dauguma orchidėjų greitai žūva paprastoje daržo žemėje, joms reikia specialaus, orui laidaus substrato. Tinka smulkinta pušų žievė su įvairiais priedais (kiminais, anglimi, keramzitu ir kt.). Mišinių galima įsigyti gėlių prekybos vietose arba pasidaryti pačiam. Substrato receptūrų yra labai įvairių, jų nesunku rasti internete. Persodintos į „normalią“ žemę orchidėjos greitai suserga ir nepatyrusiam augintojui jas išgydyti sunku.

Ne mažiau svarbi vandens kokybė ir tręšimo ypatumai. Gamtoje, aukštai medžiuose gyvenančios orchidėjos gauna labai mažai maisto medžiagų, todėl jų šaknys jautrios druskų pertekliui vandenyje. Geriausiai laistyti lietaus ar kitu vandeniu su mažai mineralų ir naudoti specialias, orchidėjoms skirtas trąšas. Jeigu naudojamos universalios trąšos, jas reikia skiesti 4 kartus ir daugiau, negu nurodyta ant pakuotės.

 

Vanda `Sansai Blue`

Didžiausia bėda, su kuria susiduria orchidėjų augintojai - per sausas patalpų oras. Žiemą, įjungus centrinį šildymą, daugiabučiuose oro drėgmė mažesnė negu Sacharos dykumoje. O atogrąžuose oro drėgmė svyruoja tik tarp 60—95 proc. Namuose orchidėjas galima pastatyti ant padėklų su drėgnu keramzitu, dažnai purkšti. Lepesni augalai gali augti tik šalia drėkintuvo arba orchidariume, todėl iš pradžių rinkitės nereiklias orchidėjas.

Per žiemą nuvargusius augalus vasarą galima atgaivinti lauke arba šiltnamyje. Vėsą mėgstančios orchidėjos puikiai jaučiasi lauke, pakabintos medžių lajose ar kitur pusiau pavėsyje. Šilumą mėgstančios rūšys gerai jaučiasi šiltnamiuose. Per vasarą sustiprėję augalai ištveria žiemą ir gausiai žydi.

Dauguma orchidėjų puikiai auga šviesioje vietoje be tiesioginės saulės spindulių. Joms labiausiai tinka išsklaidyta saulės šviesa. Bet yra išimčių - šviesamėgiai Cymbidium, Vanda, Cattleya, jiems artimų genčių augalai ir jų hibridai nežydės negavę tiesioginės saulės spindulių. Kaip ir kitiems atogrąžų augalams, orchidėjoms patinka, kai žiemą jos apšviečiamos papildomai.

 

Dendrobium parishii

Labai svarbu, kad orchidėjos tinkamai peržiemotų. Kai kurių genčių ar veislių grupių augalai žiemoja vėsiai — 12-15^oC šilumoje. Kitos atvirkščiai — suserga, jeigu oras atvėsta iki 13^oC. Pagal klimatinius poreikius orchidėjos skirstomos į keletą stambių grupių:

1. Šalto klimato augalai, kuriems naktimis temperatūra turi nukristi iki 10-13^oC.
2. Vėsaus klimato augalai (tinkamiausia temperatūra naktį 13-16^oC).
3. Šilto klimato augalai (tinkamiausia temperatūra naktį 20-23^oC).
4. Karšto klimato augalai (tinkamiausia temperatūra naktį 23-30^oC).

Pirmų dviejų grupių augalai kilę iš kalnų, todėl karštas oras jiems labai kenkia. Tam pačiam augalui augimo ir poilsio metu dažnai reikia skirtingų temperatūrų. Daugiabučiuose geriausiai jaučiasi šilto klimato augalai, kuriems nebūtini dideli dienos ir nakties temperatūrų svyravimai. Karšto klimato orchidėjoms žiemą pas mus būna per šalta, o vėsaus ir šalto klimato orchidėjoms — per karšta ir per sausa.

 

Calanthe

Planuodami naujus pirkinius, iš anksto nuspręskite kokios klimatinės grupės augalus auginsite. Skirtingų poreikių augalai vienoje vietoje neaugs, jiems bus sunku sudaryti tinkamas sąlygas. Visuomet paprasčiau iš anksto pasidomėti augalo poreikiais ir rinktis tą, kuriam bus gera jūsų namuose. O rinktis tikrai yra iš ko!

Kultūroje auginama dešimtys tūkstančių rūšių ir jų hibridų. Tai puošnūs falenopsiai, pavėsio nebijančios raibuolės, saulę mylintys cymbidžiai ir katlėjos. Hibridinės kilmės augalai, įvairios veislės ir kultivarai lengviau prisitaiko negu „laukinės“ rūšys, todėl pradedančiajam augintojui verčiau rinktis hibridus. Jų nesunku įsigyti. Jeigu hibridai pas jus puikiai augs, galima bandyti ir lepesnius rūšinius augalus. Išsamiau apie augalų priežiūrą galima sužinoti „Rojaus Sodų“ forume, skyriuje „Orchidėjos“. Užsukite - čia visuomet mielai patars gausus būrys orchidėjų mėgėjų ir patyrusių augintojų.

Mindaugas RYLA
Autoriaus nuotraukos

Kai pirmieji europiečiai pasiekė atokias atogrąžų šalis, jų dėmesį patraukė augalai labai puošniais, egzotiškais žiedais. Netgi vešlioje ir spalvingoje atogrąžų augmenijoje orchidėjų žiedai savo spalvingumu ir forma aiškiai išsiskyrė. Greitai Senojoje Europoje pasklido gandai apie neįtikėtiną ten augančių orchidėjų grožį. Dažnai pasakojimai buvo apipinami įvairiomis legendomis, romantiškomis istorijomis. Nuo to laiko susidomėjimas orchidėjomis neblėsta iki šiol.

Tikrieji kakavmedžiai ( Theobroma cacao ) iš pradžių augo tik tropiniuose Lotynų ir Vidurio Amerikos miškuose. Natūraliai jie užauga iki 12 m aukščio ir dera apie 100 metų. Ūkiuose auginami kultivarai gerokai žemesni ir derlingesni. Kakavmedžiai neseniai buvo pradėti auginti ir Afrikoje, kur žydi ir vaisius veda visus metus.

Kakavmedžių vaisiai panašūs į didelę ankštį ir sveria nuo 0,5 iki 1,5 kg. Šokoladui naudojamos tik sėklos, kurios vadinamos pupelėmis. Šviežios jos įvairių atspalvių balsvos, bekvapės ir aitraus skonio. Nuskinti vaisiai paliekami fermentuotis. Tuo metu apyvaisis, kuriame slepiasi pupelės, suminkštėja, o pupelės sutvirtėja. Po fermentacijos pupelės atskiriamos, rūšiuojamos ir apdžiovinamos. Paskui perrenkamos, nuvalomos ir pakepinamos. Nuo kepamų pupelių nusilupa kepalas. Tuomet jos sumalamos ir išgaunamas kietas kakavos aliejus arba sviestas - pagrindinis produktas šokoladui gaminti.

Theobroma genčiai priklauso daugiau kaip 22 rūšių augalai. Namuose kartais auginamas stambiažiedis kakavmedis ( Theobroma grandiflorum ), kuris Brazilijoje žinomas „cupuasu“ vardu. Tai nedidelis visžalis medelis ryškiai žaliais odiškais lapais (iki 35 cm ilgio ir 10 cm pločio). Žydi visus metus. Žiedai stambūs, žvaigždės formos, pavieniai arba sutelkti po 3-5, juos apvaisina bitės ir kiti vabzdžiai. Namuose geriausia auginti du stambiažiedžius kakavmedžius ir apdulkinti kito augalo žiedadulkėmis (kryžmadulka), tuomet užsimezga daugiau vaisių. Vaisiai dideli ir sunkūs — iki 25 cm ilgio, 15 cm skersmens ir sveria apie 2 kg. Jų odelė pusiau sumedėjusi, raudonai rudo atspalvio, minkštimas sultingas ir kvapus, o jame slepiasi apie 20-40 sėklų. Gamtoje sėklas išnešioja paukščiai ir beždžionės, kurios labai mėgsta šiuos vaisius. Namuose jie užauga gerokai smulkesni, nuo žydėjimo iki sunokimo praeina apie 4-5 mėn. 4-5 m. amžiaus medelis subrandina apie 10-30 vaisių per metus.

Stambiažiedžio kakavmedžio vaisiai labiausiai vertinami ne dėl sėklų, bet dėl sultingo ir kvapnaus minkštimo, kuris sudaro 1/3 vaisiaus. Jis egzotiško skonio, labai aromatingas. Iš vaisių spaudžiamos sultys, gaminami džemai, jogurtai ir labai skanūs ledai.

Gimtinėje stambiažiedžiai kakavmedžiai dera visus metus, didžiausias derlius skinamas nuo vasario iki balandžio mėn. Prinokę vaisiai nukrenta ir greitai supūva, todėl skinami dažnai. Nuskinti neprinokę vaisiai dažniausiai neprinoksta, bet supūva, arba būna prastesnio skonio ir kvapo.

Sėklos sudaro 1/5 vaisiaus. Po fermentacijos jų neįmanoma atskirti nuo tikrojo kakavmedžio kakavos pupelių nei skoniu, nei kvapu, tačiau iš jų pagamintas šokoladas netirpsta burnoje, jis pigesnis ir laikomas prastesniu. Į tradicinius šokoladus stambiažiedžio kakavmedžio sėklų aliejaus pilama ne daugiau kaip 10 proc.

Stambiažiedžiai kakavmedžiai nemėgsta tiesioginės saulės, nes nusvyla jų lapai. Ypač saulei jautrūs jauni augalai. Namuose laikoma šviesioje vietoje už užuolaidos (ne ant palangės), toliau nuo radiatoriaus. Geriausiai jaučiasi, kai temperatūra visus metus apie 22-27^oC. Sodinama į derlingą, bet vandeniui laidžią žemę. Laistoma gausiai, bet vanduo neturi stovėti. Nuo pavasario iki rudens tręšiama vandenyje tirpiomis arba skystomis kompleksinėmis trąšomis su mikroelementais. Šis augalas nepakenčia sauso oro, ima ruduoti lapų pakraščiai. Jam labai patinka drėgname žiemos sode arba namuose šalia elektrinio drėkintuvo. Galima dažnai purkšti lapus arba įstatyti vazoną į indą su vandeniu ant keramzito, kad vanduo nesiektų vazono apačios.

Dauginama sėklomis, auginiais ir skiepijama. Auginiais dažniausiai dauginami besėkliai kultivarai. Tokie medeliai auga mažesni, lengviau prisitaiko kambaryje, tarp jų pasitaiko savidulkių. Sėklų galima stsisiųsti iš užsienio sėklų parduotuvių. Jos pamirkomos keletą dienų vandenyje (vanduo kasdien keičiamas), paskui sėjama, laikoma šiltai ir drėgnai. 25-30^oC šilumoje šviežios sėklos sudygsta per 2-3 savaites, bet gali dygti keletą mėnesių. Sėjinukai iš karto atsargiai persodinami į atskirus gilius vazonėlius.

Nuotraukos šaltinis: www.montosogardens.com/

Algirdas RETAS

 

Nolinos ( Nolina recurvata sin. Beaucarnea recurvata ) labai panašios į palmes, savo gimtinėje jos pravardžiuojamos butelinėmis palmėmis, dramblio kojomis ir net… arklio uodegomis! Tačiau tai ne palmės, o sukulentai.

Sukulentai auga ten, kur savaitėmis trunkančias liūtis staiga pakeičia ilgos sausros. Drėgnuoju metų laiku augalai sukaupia vandens atsargas ir saugo jas lapuose, stiebuose arba kamienuose. Per sausrą šios atsargos padeda jiems išgyventi.

Nolinos vandenį kaupia sustorėjusiame butelio formos stiebe. Jų lapai siauri ir ilgi, auga iš sustorėjusios stiebo viršūnės. Šiuos egzotiškus augalus visai nesunku prižiūrėti. Labiausiai nolinoms reikia šviesos ir šilumos. Be vandens jos gali išgyventi net 10-12 mėn.
Mažutės nolinos primena rudą svogūną ir nėra labai išvaizdžios, bet suaugusios labai gražios. "Buteliukas" susiformuoja antraisiais metais, o 3-4 metų jau galima parduoti. Vazonuose nolinos auga lėtai, dideli egzemplioriai brangūs, atvežami iš užsienio.

Noliną statykite ant pietinės arba pietvakarinės palangės, žiemos sode - šviesiausioje vietoje, kad bent keletą valandų per dieną augalą apšviestų saulė. Laistykite retai, kai substratas visai išdžiūva, bet gausiai, kad jis permirktų, bet vanduo nestovėtų. Vandens perteklių iš lėkštelės išpilkite. Tręškite kas mėnesį kompleksinėmis mineralinėmis, kambarinėms lapinėms gėlėms skirtomis trąšomis, per pusę mažesnėmis normomis, negu nurodyta ant etiketės. Granules arba tabletes ištirpinkite vandenyje. Žiemą laikykite šviesiai ir vėsiai (9-12^oC), kaip ir kitus sukulentus, laistykite labai retai ir netręškite.

Nolinos šilumamėgės, vasarą joms reikia daug saulės ir šilumos. Dėl savo egzotiškos išvaizdos JAV pietuose dažnai sodinamos lauke ir užauga didžiulės kaip medžiai. Vazonuose jos vargiai pasiekia 1,5-2 m. aukštį, seni augalai žydi baltais bekvapiais žiedeliais. Iš pradžių nolinos turi vieną stiebą, vėliau išauga dar keletas. Kartais jie suauga.
Serga retai, labiausiai joms kenkia užmirkimas. Jauni lapai gali nuleipti dėl skurdaus substrato, perlaistymo ir perdžiūvimo. Seni lapai gelsta arba paruduoja ir nukrinta. Perdžiūvę augalai numeta lapus, bet paskui atsigauna.

Suaugusios nolinos persodinamos kas 3-7 metai, jos gerai jaučiasi ankštuose vazonuose. Imkite platų, bet negilų, nes šaknys paviršinės. Ant dugno dėkite storą drenažo sluoksnį. Joms tinka purūs, laidūs, specialiai sukulentams arba kaktusams skirti žemių mišiniai. Durpiniai substratai nolinas pražudo.

Dauginama sėklomis ir auginiais. Sėklas parą pamirkykite šiltame vandenyje ir sėkite į durpių - smėlio mišinį (1:4) 6 mm gyliu. Dėžutes arba vazonėlius laikykite šiltai. Paaugę sėjinukai persodinami į 13 cm gylio vazonėlius (sukulentams skirtą žemių mišinį), suaugusioms ilgai užtenka 20 cm gylio vazonų.

Nuotraukos šaltinis: synapse.ne.jp

© rojaussodai.lt

"Iš sėklos per keletą metų išaugo didelis citrinos medis. Šiemet žydėjo ir užsimezgė vienas vaisius. Kadangi vazonas yra mažas, norėčiau citriną persodinti. Kada geriausia tai padaryti ir kaip laistyti?" - p. Aloyzas.

Jeigu vaisiai neprinokę, persodinkite tik tuomet, kai prinoks, nes iškart visus numes arba ilgai skurs. Jeigu vaisiaus negaila, nuskinkite jį ir tuomet persodinkite. Laistoma žiemą saikingai, būtinai bent parą pastovėjusiu ir šiltu vandeniu. Negalima perlaistyti ir perdžiovinti - laistoma tik tuomet, kai žemės paviršius pradžiūva, bet įkišus pirštą į žemę ji dar drėgna). Persodinama į citrusiniams augalams skirtą mišinį arba derlingą sunkesnę žemę, o kai prigyja (po 2-4 sav.) - pradedama tręšti citrusams skirtomis trąšomis.

© rojaussodai.lt 

Ananasai ( Ananas ) priklauso bromelinių ( Bromeliaceae ) šeimai. Jų tėvynė - Brazilija, Vidurio ir Pietų Amerikos atogrąžos. Daugelyje tropinių šalių ananasai auginami laukuose kaip pas mus kopūstai. Auga jie ir vazonuose, bet vaisiai būna maži ir nevalgomi.
Ananasai suformuoja plačią skrotelę iš tankių, kietokų, nusvirusių lapų. Iš skrotelės išauga žiedynkotis su žiedynu, kurį sudaro raudoni žiedai. Ananasai žydi tik vieną kartelį, paskui sunyksta. Tai būdinga visiems bromelinių šeimos augalams.

Kaip kambariniai augalai paprastai auginami tik mažesnių rūšių ir veislių ananasai.

Valgomieji ananasai (Ananas comosus sin. Ananas sativus ) - kalavijo formos lapais su dygliuotais pakraščiais, užauga iki metro. Dėl skanių vaisių tropikuose šie ananasai auginami didžiulėse plantacijose. `Aureovariegatus` formos ananasų lapai rausvai margi. Galima nusipirkti margalapį valgomąjį anansą ( Ananas comosus var. variegatus) žaliai, gelsvai ir baltai juostuotais lapais.

Paragvajiniai ananasai (Ananas bracteatus) ryškiai raudoni viršūniniai lapai sutelkti skrotelėse, kurios dengia vaisius. Kartais šiam augalui prireikia aštuonerių metų, kol jis ištįsta iki metro. Žydi levandos spalvos žiedais ir subrandina didelius, rudus, valgomus vaisius. 'Striatus' veislės ananasų lapai platūs, tamsiai žali, geltonai kreminiais pakraščiais, turi dyglius ir atrodo labai puošniai. Visi šios rūšies ananasai turi bromeliniams augalams būdingas skroteles su beveik metro ilgio dantytais lapais, todėl jiems reikia nemažai vietos (apie 2 kvad.m).

Nykštukiniai ananasai ( Ananas ananasoides) 'Nanas' labai gražūs. Užaugina nevalgomus, tamsiai žalius ir kietus vaisius. Lapai tamsiai žali, išlinkę, maždaug 45 cm ilgio.

Ananasą nesunku užsiauginti ir kambaryje. Nuo sveiko ananaso vaisiaus nupjaukite viršūnėlę su lapais ir pasodinkite. Viršūnę pjaukite prie pat vaisiaus pagrindo, be minkštimo. Nuplaukite kalio permanganato tirpalu, pjūvį apibarstykite pelenais ir palikite 5-6 val., kad apdžiūtų. Sodinkite į vazoną su drenažu ir puria žeme. Tinka juodžemio, perpuvusių lapų, smėlio ir durpių (1:2:1:1) mišinys. Ant viršaus užberkite apie 3 cm lengvesnio perpuvusių lapų ir smėlio (1:1) mišinio sluoksnį. Vazono centre padarykite 2,5 - 3 cm gylio duobutę ir įberkite truputį susmulkintos medžio anglies, kad skrotelė nepradėtų pūti. Į duobutę pasodinkite ananaso viršūnėlę, žemę aplink gerai apspauskite. Substratą palaistykite, ant vazonėlio užmaukite skaidrų polietileno maišelį ir pastatykite šviesiai ir šiltai (25-27^oC).

Jeigu dauginate žiemą, vazoną pastatykite prie radiatoriaus. Ant šaltos palangės pirmiausiai padėkite medinę lentelę.
Ananaso šaknys susiformuoja per 1,5 - 2 mėn., tuomet pradeda augti nauji lapai. Polietileninį maišelį nuimkite maždaug po 2 mėn.

Jeigu mėgstate ananasus ir dažnai juos perkate, pabandykite paprastesnį dauginimo būdą. Skrotelę padžiovinkite 5-6 dienas, paskui sodinkite į drėgną žemę, sudrėkinkite ir laikykite šviesiai 21-23^oC temperatūroje, kol išleis šaknis.

Tinkamai prižiūrimas augalas pražysta po 3-4 metų. Tokio amžiaus ananaso lapai siekia 80 - 90 cm. Ananasus galima dauginti ir lapų kuokštu. Jį atsargiai nupjaukite nuo sveiko didelio vaisiaus, nuskinkite apatinius lapus ir pamerkite į indą su vandeniu. Auginio kotelis turi tik truputį liesti vandenį, o vandens lygis - nesikeisti. Laikykite šiltai. Šaknys užauga per 1-2 savaites. Auginį su 2 cm ilgio šaknimis jau galima persodinti į vazoną. Suaugęs ananasas prie stiebo pagrindo išleidžia šonines atžalas - "vaikučius". Jos atskiriamos tik tuomet, kai pasiekia pusę "mamos" dydžio. Sodinama į vazonus ir laikoma saulėtoje, šiltoje vietoje. Atžalos pražysta maždaug po dviejų metų.

Ananaso augalai persodinami kas antri metai. Tinka daržo žemės ir durpių (2:1) mišinys su trupučiu smėlio. Substratas turi būti purus, rūgštokas (4 - 6 pH) ir gerai sugerti drėgmę. Pavasarį ir vasarą augalai reguliariai laistomi kambario temperatūros vandeniu. Ypač tinka pastovėjęs lietaus arba tirpsmo vanduo. Labai karštomis dienomis reikia purkšti. Žemė tarp laistymų turi išdžiūti. Perlaistytų augalų šaknys pradeda pūti. Nuo sauso oro ananasų lapai suglemba.

Dekoratyviniams ananasams spalvotais pažiedlapiais reikia daug šviesos ir tiesioginės saulės, kitaip jie nenusispalvina. Ananasai mėgsta šilumą, jiems visus metus reikia ne mažiau kaip 18^oC temperatūros. Žiemą nelaikykite vazono ant šaltos palangės, nes šaknys labai jautrios, lengvai peršąla ir augalas suserga. Jeigu įmanoma, tamsiausiais mėnesiais papildomai apšvieskite. Nuo gegužės iki rugpjūčio kas dvi savaites tręškite skystomis kompleksinėmis trąšomis. Prastai prižiūrimus ir perlaistytus ananasus gali pažeisti puviniai. Jų lapus ėda skydamariai.

Vanda LUKOŠEVIČIŪTĖ
VDU Kauno botanikos sodo agronomė

© rojaussodai.lt

Dar vieno butelinio augalo - raivės( Pachira aquatica ) stiebas taip pat sustorėjęs, bet vandens joms reikia daug. Iš sustorėjusio kamieno jos išaugina keletą paprastų stiebų su lapais. Gausiai laistomos ir tręšiamos jos auga gana sparčiai.

Pietų ir Centrinėje Amerikoje raivės dažnai vadinamos vandeniniais kaštainiais. Ten jos auga kaip medžiai, žydi ryškiai raudonais, apie 35 cm ilgio, į kuokštą plunksnų panašiais žiedais ir veda vaisius. Skoniu jie primena valgomuosius kaštainius.

Raivės priklauso baobabinių šeimai. Jas atskirsite iš plonų, blizgių penkiapirščių (kaip kaštono arba šeflerų) lapų. Šių įspūdingų gėlių augintojai juokais jas vadina pinigų medžiais, nes lapai panašūs į godžiai pinigus griebiančią ranką. Sakoma, jog nukritęs lapas įspėja apie finansinę nesėkmę, o nudžiūvus visam augalui galima laukti bankroto. Išaugęs naujas lapas reiškia netikėtus pinigus, vešliai auganti raivė pritraukia sėkmę. Į vazoną jauni augalai dažniausiai sodinami po 2-3, jų stiebai liauni, todėl kartais supinami į kasą.

Raivėms tinka purus, laidus, bet derlingas - jukoms ir dracenoms skirtas žemių mišinys. Žemė vazone visuomet turi būti drėgna, bet ne šlapia, nes supūva šaknys. Jos mėgsta šviesą ir šilumą, bet nepakenčia tiesioginės saulės. Gerai jaučiasi ant rytinių ir vakarinių palangių, žiemos sode - šviesioje, bet ne saulėtoje vietoje. Tręškite 2 kartus per mėnesį kompleksinėmis mineralinėmis, lapinėms gėlėms skirtomis trąšomis. Žiemoja vėsiai (12-15^oC). Žiemą laistykite saikingai, dažnai apipurkškite - joms reikia drėgno oro.

© rojaussodai.lt

Ne visi augalai elgiasi kaip augalai! Kai kurie yra plėšrūs ir gaudo smulkius gyvūnėlius. Vabzdžiaėdžiai augalai išgyvena tik maitindamiesi vabzdžiais. Jie auga rūgštinėse pelkių durpėse, kur nedaug maistingųjų medžiagų, o ir esančias sunku pasisąvinti šaknimis. Todėl augalai "išrado" neįtikėtinai daug originalių būdų, kaip gaudyti muses ir kitus vabzdžius. Nepaprastai įdomu stebėti šias gaudynes. Tačiau namuose vabzdžiaėdžiai augalai ilgai neišgyvena. Jiems reikia lietaus vandens ir pelkių drėgmės. Geriausiai vabzdžiaėdžiai jaučiasi terariume.

 

Saulašarės ( Drosera ) priklauso saulašarinių ( Droseraceae ) šeimai ir dar vadinamos viočiažolėmis. Labiausiai paplitusios apskritalapės ( Drosera rotundifolia L.) ir ilgalapės saulašarės ( Drosera anglica Seuds.)
Apskritalapės saulašarės daugiametės, savaime auga Lietuvoje. Jos turi 10-20 cm aukščio stiebą, lapai skrotelėje, prigludę prie žemės. Lapų lakšteliai apskriti arba ovalūs, iki 1,5 cm skersmens, su 1-7 cm ilgio lapkočiais. Iš viršaus lakšteliai apaugę liaukingais plaukeliais, kurių galuose blizga raudonos, stambokos, daugialąstės rutuliškos galvutės. Siūliški prielapiai suauga su lapkočiais. Žiedkočiai 1-3, belapiai ir ploni. Žiedai sutelkti kekiškuose žiedynuose, apsidulkina patys. Jų taurelių skiltys bukos, vainiklapiai pailgi ir atvirkščiai kiaušiniški, vainikėliai balsvai rausvi. Žiedai išsiskleidžia tik kelioms valandoms, kai šviečia ryški saulė. Vaisius - pailga dėžutė su rudomis sėklomis.
Apskritalapės saulašarės auga pelkėtose vietose, kur mažai azotinių medžiagų, todėl lapai gaudo vabzdžius - uodus, museles ir pan. Nutūpęs ant lapo vabzdys sudirgina liaukingus plaukelius, kurie išskiria lipnų skystį, panašų į pepsiną. Lapas ir plaukeliai užsiriečia, suvirškina grobį, paskui vėl išsitiesia. Norvegijoje saulašarių lapai naudojami pienui konservuoti ir pieno indams plauti. Mažalapės saulašarės ( Drosera intermedia Hayne) įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą.

 

Ąsoteniai ( Nepenthes x chelsonii ) kilę iš Madagaskaro ir Australijos rytinės pakrantės atogrąžų miškų. Jų ąsočiai - pakitę lapai - užauga tik labai geromis sąlygoms, kai užtenka šviesos.
Ant ąsočio dangtelio nektaro radęs vabzdys įropoja vidun, ieškodamas daugiau. Ten randa dar šiek tiek, bet tuo džiaugsmai ir baigiasi - muselė paslysta ant vaškinio paviršiaus ir nučiuožia "gerklėn".
Vabzdžio pasipriešinimas sužadina ąsotyje esančias liaukas, kurios išskiria stiprią rūgštį. Rūgštis per dvi dienas iš kambarinės musės palieka tik lukštą.
Ąsotenių negalima auginti ant palangės, nes čia jiems per sausa. Pasodinkite juos šiltame ir drėgname šiltnamyje arba kambaryje po stiklu (pvz. terariume). Jie gerai auga tik vidutiniškai apšviesti netiesioginių saulės spindulių. Laistykite lietaus vandeniu. Žemė visada turi būti drėgna, bet laidi, kad vanduo nestovėtų. Ąsoteniams tinka purus paparčio šaknų, kėnio žievės, rupių durpių ir (arba) kiminų mišinys.
Žiemą kai kurių rūšių ąsoteniai gali išgyventi net temperatūrai nukritus iki 10^oC, bet geriau juos laikyti šiltai.

 

Tuklės ( Pinguicula moranensis L.) savaime auga Europos durpynuose, bet jas rasti sunku. Šių augalų galima užsiauginti sode.
Kambaryje jos prisitaiko sunkiai, tačiau yra išimčių. Tai iš Centrinės Amerikos kilusios rūšys.
Vasarą tukles reikia gausiai laistyti lietaus vandeniu, jį pilkite į platų indą po vazonėliu.Garuodamas vanduo drėkina ir orą. Kitaip negu daugumai vabzdžiaėdžių augalų, tuklėms tinka žemė su trupučiu molio. Dar galima įmaišyti durpių ir šiek tiek smėlio.
Įstatykite augalą į vandens indą arba terariumą ant palangės ir saugokite nuo tiesioginės saulės. Tuklių žiedkočiai ilgi, žiedai rausvi, panašūs į našlaičių. Sezono pabaigoje ir žiemą žemė turi būti vidutiniškai drėgna. Vasariniai lapai su mažučiais plaukeliais lipniais galiukais žūva ir juos pakeičia žieminiai. Šie užauga perpus mažesni ir neišskiria lipnaus virškinamojo skysčio.
Saulašarės ir tuklės priklauso tiems vabzdžiaėdžiams augalams, kurių lapai gali užsivožti ar susiraityti. Kai ant tuklių lapų nutupia didesnis grobis, jie palengva užsiriečia.

 

Saracėnijos ( Saracenia flava ) kilusios iš JAV Pietų.
Laibi, piltuviški saracėnijos lapai gaudo grobį ir kambaryje. Jie privilioja muses į savo ąsočius ir jas suvirškina. Augalas taip puikiai gaudo muses, jog dažnai perkamas kaip priemonė nuo musių. Pavasarį užauga neįprastos formos, iki 10 cm skersmens, žalsvai geltoni žiedai. Jie truputį panašūs į narcizą su į priekį atsikišusiomis uždaromis žiotimis.
Saracėnijas galima laikyti ant palangės, saulėkaitoje, bet per karščius rekomenduojama pridengti. Laistykite lietaus vandeniu, jį pilkite į platų padėklą po vazonu. Žiemą laistykite taip pat, bet augalus laikykite šviesiai ir vėsiai (temperatūra neturi nukristi žemiau 5^oC). Saracėnijoms persodinti tinka kiminų ir durpių mišinys su trupučiu smėlio.
Purpurinės saracėnijos ( Saracenia purpurea ) savaime auga nuo JAV iki Šiaurės Kanados. Jos dar skirstomos į šiaurines ( Saracenia purpurea subsp. purpurea ) ir pietines ( Saracenia purpurea subsp. venosa ) saracėnijas .
Parduotuvėse dažniausiai prekiaujama pietinėmis saracėnijomis, kurios žydi stambiais, purpuriškai raudonais žiedais. Jie labai įspūdingi.

Sklendeniai ( Utricularia sandersonii ) kilę iš Pietų Afrikos. Jų lapai miniatiūriniai, o žiedai vos didesnis negu 1 cm.
Paprastieji sklendeniai ( Utricularia vulgare ) auga vandenyje, o Sandersono ( Utricularia sandersonii ) - ant žemės. Pastarieji sodinami į durpių ir smėlio mišinį. Laistoma lietaus vandeniu iš apačios.
Vazoną su plačiu padėklu pastatykite ant palangės, augalus saugokite nuo tiesioginių saulės spindulių. Sklendeniui ir žiemą reikia drėgmės, o temperatūra neturi nukristi mažiau 5^oC.

Jautrieji musėkautai ( Dionaea muscipula J.Ellis) - saulašarinių šeimos augalai, savaime auga JAV. Tai mažas, skrotelės formos vabzdžiaėdis augalas pailgais lapais, kurių galai panašūs į spąstus. Paliesti jie akimirksniu susiglaudžia. Šis augalas labai jautrus ir retai išgyvena namuose. Jam reikia drėgmės, žiemoja vėsiai ir šviesiai.

Idalija BUZIENĖ

Indinio laukro ( Quisqualis indica ) žiedai maloniai kvepia vaisiais, be to, vos per parą pakeičia spalvą iš baltos į raudoną. Tropinio klimato šalyse laukru apželdinami namai ir pavėsinės, kitur jis mielai auginamas žiemos sode arba ant palangės.

Quisqualis genčiai priklauso 17 rūšių lianų ir krūmų. Indinis laukras užauga iki 6 m ilgio. Iš pradžių jis auga kaip krūmas, paskui ūgliai ištįsta. Jauni lapai ir stiebai švelniai oranžiniai pūkuoti. Lapai 10-15 cm ilgio, skaisčiai žali. Kai pasenę jie nukrenta, lapkočiai lieka, sumedėja ir virsta aštriais dygliais, kurie padeda augalui kopti į viršų ir apsiginti nuo žolėdžių.

Nuo pavasario iki rudens, o tropikuose – visus metus lapų pažastyse ir ūglių viršūnėse formuojasi žiedynų šluotos su daug kvapnių žiedelių. Žiedelį sudaro iki 6 cm ilgio žalsvas piltuvėlis su 5 vainiklapiais. Nauji žiedeliai išsiskleidžia vakare – iš pradžių jie būna balti, iki ryto parausta, o kitą vakarą jau būna raudoni. Kiekvieną žiedyną sudaro įvairaus amžiaus ir spalvų žiedai. Jie labai stipriai ir maloniai kvepia, ypač naktį. Paskui prinoksta į karambolas panašūs vaisiai su juodomis sėklytėmis.

Laukras auga labai greitai, todėl persodinamas kasmet į vis didesnį vazoną, o kai užauga labai didelis, vazone pakeičiamas tik viršutinis žemių sluoksnis. Vasarą laistoma gausiai, žiemą – retai, bet žemė neturi visai išdžiūti. Žiemą laikoma vėsiau, pavasarį ūgliai išgenimi.

Dauginama sėklomis, auginiais ir šaknų atžalomis. Sėjama į lengvą žemių mišinį, 25-30^oC šilumoje išdygsta per mėnesį. Auginiai labai prastai šaknijasi, būtina naudoti fitohormonus, o vietoje žemių – vermikulitą arba perlitą.

Algirdas RETAS

© rojaussodai.lt

Afrika savyje slepia daugybę paslapčių ir gėrybių, kuriomis moka pasinaudoti tik vietinės gentys ir aišku, gyvūnai. Tačiau yra vienas augalas, kurio gėrybėmis džiaugiasi visas pasaulis. Be jo riešutų ir aliejaus būtų neįsivaizduojama kosmetikos, maisto, medicinos pramonė ir daug kitų gamybos sričių.

Didis 14 am. keliautojas ir rašytojas Ibn Batutas aprašė labai daug Afrikos augalų. Jį ypač sužavėjo vienas medis, be kurio vietiniai gyventojai neįsivaizduoja savo gyvenimo. Jis rašė, kad to medžio vaisiai skoniu panašūs į slyvas, abuolius ir abrikosus kartu. Jie trumpo agurko formos, o prinokę sutrūksta. Viduje slypi į miltus panašus minkštimas ir branduolys — sėkla. Sėklos panašios į riešutus arba dideles pašarines pupas. Vietiniai juos kepa arba susmulkina ir gamina ypatingus pyragėlius. Maistą kepa iš sėklų išspaustame aliejuje, kuris atšalęs sustingsta. Šiuo aliejumi afrikiečiai gydo įvairias ligas, jo pila į lempas, įtrina trobeles ir net kalkina žemę.

Stebuklingą medį vietiniai gyventojai vadina kariti arba ši. Tai afrikinis taukmedis ( Butyrospermum parkii ), labai panašus į mūsų ąžuolą. Iš Afrikos kilo ir angliškas taukmedžio pavadinimas shea. Taip jį pavadino škotų tyrinėtojas Parkis Mungo, kuris pirmas iš europiečių aprašė šį augalą. Jo vardas įamžintas lotyniškame taukmedžio pavadinime.

Taukmedis užauga iki 10-20 m aukščio ir gyvena labai ilgai. Jo gyslomis teka pieniškos sultys, kurios ore stingsta ir taip pat naudojamos afrikiečių buityje. Taukmedžiai pradeda derėti po 20 metų ir gausiai dera apie 100 m. Suaugęs medis kasmet subrandina po 15-20 kg vaisių. Tai visžalis augalas, lapai krenta pamažu, o jų vietoje iš karto išauga nauji. Stora žievė saugo kamieną nuo perkaitimo ir perdžiūvimo.

Kvapūs rudi žiedeliai pasirodo gruodį ir žydi iki kovo. Vaisiai labai panašūs i nedidelius avokadus, jie žali, o prinokę rudi, maždaug 4 cm skersmens. Vaisiaus viduje yra stambus branduolys, kuriame net 50 proc. riebalų. Iš branduolių išspaustu aliejumi gydomi odos negalavimai, tai puiki kosmetinė priemonė. Jį nuolat naudojo Egipto karalienė Kleopatra — taukmedžių vaisių jai atveždavo molio induose iš Nubijos (dabar Sudanas).

Dabar taukmedžio aliejus plačiai naudojamas medicinoje ir kosmetikos pramonėje. Jis tinka jautriai kūdikių odai, gelbsti nuo strijų, saugo odą nuo vėjo ir saulės, jaunina ją ir gydo. Labai tinka masažui, gerina kraujotaką. Afrikoje taukmedžio aliejumi tepami skaudantys raumenys ir sąnariai, juo gydomas reumatas. Juo dar gardinamos salotos, kepamas maistas.

Afrikiečiams taukmedis šventas. Surinkę vaisius, jie ilgai ir audringai švenčia derliaus šventę - geria nestiprius alkoholinius gėrimus, aukoja viščiukus, daug valgo ir šoka. Dažnai linksmybės užtrunka keletą savaičių. Pirmą šventės dieną šviežiame aliejuje gaminamas ypatingas patiekalas su rudomis pupomis.

Taukmedžių sėklos džiovinamos saulėje, paskui nulupamas kevalas, minkštimas sutraiškomas, kad gautųsi miltai, o paskui kaitinama ant lėtos ugnies. Receptą, kaip paprastomis priemonėmis išspausti aliejų, afrikiečiai saugo kaip didžiausią paslaptį. Įdomu tai, kad vyrams neleidžiama rinkti taukmedžio vaisių, jiems draudžiama šiuos medžius kirsti, o geriausia jų visai neliesti.

Į Europą taukmedžio vaisiai pakliuvo tik XIX am. pabaigoje, o pirmi išsamūs aliejaus tyrimai atlikti 1930 metais. Chemikai jį puikiai įvertino, juo labiau, kad jis ilgai negenda be jokių konservantų. 1960 metais taukmedžių aliejų iš rinkos trumpam išstūmė kakavmedžių aliejus, bet netrukus jis vėl išpopuliarėjo.

Taukmedžio aliejus gydo alerginį dermatitą, žaizdas ir sumušimus, lygina raukšles, jaunina ir drėkina odą. Jo dedama į kūno ir veido odos kremus, ypač skirtus vyresnio amžiaus moterims, apsauginius pienelius ir aliejus nuo saulės. Aliejaus reikia labai nedaug - jeigu nesergama odos ligomis, užtenka juo kūną patepti kartą per mėnesį. Perdozuoti taip pat neįmanoma, nes į odą susigeria tik tiek, kiek reikia, o likutis po kelių minučių nuvalomas popierine servetėle.

Deja, šis puikus augalas auga tik Afrikoje ir niekur kitur. Todėl jų nedaug, o aliejus brangus. Ypač vertinamas taukmedžio porūšis Butyrospermum parkii Nilotica (auga Nilo aukštumose). Iš jo vaisių išspaustas aliejus ypatingai minkština odą, yra kvapnus.

Paruošė Ieva ALEKNAITĖ

Nuotraukų šaltinis: codina.net

© rojaussodai.lt

Česnakinis kamantis ( Mansoa alliacea ) nulaužtas skleidžia stiprų trintų česnakų kvapą, jo lapai, stiebai ir pumpurai yra česnako skonio. Kamančio lapai liaudies medicinoje vartojami kaip vaistai nuo karščiavimo, persišaldymo, kvėpavimo takų ligų ir reumato, lapais gardinami patiekalus. Levandų mėlynumo žiedai stipriai ir maloniai kvepia.

Kamančiai visžaliai, užauga iki 2 m. Levandų spalvos penkiaskiaučiai žiedukai sutelkti į stambius šluotelės ar skėčio formos žiedynus. Žydi du kartus per metus, pavasarį ir rudenį. Žiedai per 3 dienas pakeičia spalvą. Pirmą dieną jie žydri, antrą - šviesiai melsvi, o trečią - beveik balti. Balti žiedai negamina nektaro ir pasidaro sterilūs, bet nenukrenta iki žydėjimo pabaigos.

Pas mus lauke kamančiams per šalta, o kambaryje galima bandyti auginti. Sodinama į erdvų vazoną, lengvą, purią ir derlingą žemę su storu drenažu. Vasarą laistoma saikingai, vandenį iš lėkštelės reikia išpilti. Žiemą beveik nelaistoma (tik tiek, kad neperdžiūtų žemė), laikoma šviesiai ir vėsiai. Kamančiai gerai jaučiasi pusiau pavėsyje. Jiems netinka pietiniai kambariai ir juo labiau balkonai, nes saulė nudegina lapus ir žiedus. Peržydėjusius augalus būtina išgenėti - netrukus atauga nauji stiprūs ūgliai ir vėl gausiai žydi.

© rojaussodai.lt

 

Jeigu pasitaikys proga įsigyti puošvą ( Calliandra ) - nepraleiskite jos. Tiesa, šis augalas - kietas riešutėlis, bet jeigu "perkasite" jo dienotvarkę, po keleto metų atsilygins pūkuotais žiedų kamuoliais.

Puošvų genčiai priklauso 200 rūšių daugiamečių augalų, krūmų ir medžių, kurie kilę iš Vakarų Afrikos, Madagaskaro, Indijos ir Pietų bei Šiaurės Amerikos tropikų ir subtropikų. Jų lapai sudėtiniai, kaip šermukšnių, daugumos rūšių - smulkūs, dvigubai karpyti, panašūs į mimozų lapus. Žiedai taip pat panašūs į mimozų žiedus, bet didesni (5-6 cm skersmens) ir dažniausiai rutulio formos.

Sėklų galima atsisiųsti iš užsienio, jų kartais pasitaiko ir specializuotose Lietuvos sėklų parduotuvėse. Prieš sėją atsargiai įskeliama (įpjaunama) luobelė, nes daigas pats nesugeba išlįsti. Sėjama į lengvą, drėgmę sugeriančią žemę, tinka durpių ir smėlio mišinys. Uždengiama polietilenu ir laikoma šiltai.

Šis egzotinis augalas nepakenčia užmirkimo ir perdžiūvimo, prastai jaučiasi, kai per sausas oras ir trūksta šviesos. Kasdien reikia patikrinti, ar žemė vazone vis dar drėgna, nes puošvos, ypač vasarą, išgeria labai daug vandens. Laistoma, kai apdžiūva viršutinis žemės sluoksnis, o viduje dar drėgna. Šis augalas nemėgsta eksperimentų, neturi humoro jausmo ir pritrūkęs vandens iškart numeta lapus. Puošvos nemėgsta tiesioginės saulės, bet joms reikia daug išsklaidytos šviesos. Geriausiai laikyti prie lango, bet už ažūrinės užuolaidos. Joms reikia pastovios gyvenamosios vietos, nes jeigu dažnai kilnosite ir sukinėsite - nežydės, numes lapus - jie jautriai reaguoja į apšvietimą. Įdomu, kad nukrenta tik tie lapai, kurie buvo ryškiai apšviesti, o vazoną perkėlus atsidūrė prietemoje. Nakčiai puošvos suglaudžia lapukus. Kai žemė vazone ima sparčiai džiūti, dieną lapai neišsiskleidžia - taupo drėgmę.

Rudenį puošvos perkeliamos į šviesią, bet vėsesnę patalpą (apšiltintą verandą, mažiau šildomą laiptinę ar kambarį). Kad pailsėtų ir pasiruoštų žydėjimui, joms reikia bent mėnesio poilsio 12-16^oC šilumoje. Vėsiai žiemojančios gėlės laistomos retai, bet žemė vazone neturi sudžiūti. Gruodį arba sausį pernešamos atgal į šiltą kambarį (18-22^oC) ir netrukus pražysta. Kambaryje gausiai palaistoma šiltu vandeniu ir nupurškiama. Dėl staigios temperatūrų kaitos augalas gali numesti daug lapų, bet tai normalu. Pavasarį puošvos užsiaugina naujus lapus. Jie auga ne tik ūglių viršūnėse, bet ir kitur ant stiebo.

Puošvos žydi apie 2 mėn. Vienas žiedelis - tik 2 paras, bet žiedų labai daug, ir jie skleidžiasi vienas paskui kitą. Visus metus šiltai laikomos puošvos dažniausiai nežydi.

Ieva ALEKNAITĖ

Algirdo RETO nuotrauka

© rojaussodai.lt

Per televiziją ir spaudoje išsijuosus giriami produktai, kuriuose yra „ylang ylang“ aliejaus. Šie du žodeliai - lyg prekės kokybės ženklas, todėl ir prekybininkai, ir medikai lyg susitarę jį kartoja.

Žodžių junginiu „ylang ylang“ anglai vadina kvapiąsias kanangas ( Cananga odorata sin. Canangium odoratum ). Tai Malajų (Polinezijos) salyno augalas, iš jų gaminamas eterinis aliejus, kuris ypač populiarus parfumerijoje, medicinoje, maisto pramonėje.

Šis augalas užauga iki 30 m aukščio, jo šakos svyra žemyn panašiai kaip mūsų beržų svyruoklių, o geltoni ir labai gražūs žiedai kvepia taip stipriai, kad aromatas jaučiamas už 30-40 m nuo medžio. Jeigu pučia vėjas, kvapą galima užuosti ir už kilometro.

Kanagos - visžaliai tropikų augalai. Dauginama sėklomis, sėjinukai pražysta po 3-4 metų. Žiedai žydi apie 3 savaites ir maino spalvą iš blyškiai salotinės į geltonai žalsvą, citrininę ir galiausiai geltoną bei tamsiai geltoną su rudu pakraščiu. Vainiklapiai ilgi (iki 5 cm), siauri, grakščiai svyra žemyn. Žiedas labai gražus, panašus į prabangią sagę. Lapai tamsiai žali, stambūs, poriniai.

Švelnaus klimato JAV valstijose kaip dekoratyviniai augalai prie namų auginami žemaūgiai kanangų kultivarai (var. fruticosa), kurie užauga 1,5-2 m aukščio ir pradeda žydėti dar „kūdikystėje“, vos pasiekę 20 cm. Kvepia prasčiau negu rūšiniai augalai, bet atrodo įspūdingiau, nes žiedų vainiklapiai riesti, garbanoti, panašūs į egzotiškus moliuskus. Žemaūgius kanagus galima auginti drėgnoje oranžerijoje, kur jie žydi visus metus. Žiedus keičia smulkūs apvalūs vaisiai, kurie pamažu pajuoduoja. Jie valgomi, bet neskanūs, skoniu panašūs į kadagio uogas ar spyglius.

Viena iš labiausiai Filipinuose paplitusių kalbų „ylang ylang“, o tiksliau - „alang alang“ reiškia visų žiedų žiedą. Filipinų legenda pasakoja apie sutuoktinius, kurie turėjo viską, išskyrus vaikus. Kartą jie susapnavo dievus, kurie prižadėjo palaiminti jų santuoką ir atsiusti mergaitę, bet su sąlyga, kad užaugusi ji liks skaisti, neįsimylės ir neprisilies prie vyro. Mergaitė buvo vardu Ylang (žiedelis). Ji užaugo tikra gražuolė ir daug vaikinų siekė jos rankos. Tėvai ją uždarė tarp keturių sienų, kad neužrūstintų dievų ir jie jos neatimtų.

Kartą, kai tėvų nebuvo namuose, Ylang išėjo į sodą prisiskinti žiedų. Priešais ją išdygo jaunuolis, kuris seniai ją sekė ir buvo įsimylėjęs. Jis sugriebė ją už rankos ir sušuko: „Aš tave myliu, tekėk už manęs!“. Tą pačią akimirka mergina pavirto gražiu liaunu medžiu kvapniais žiedais. „Ylang! Ylang!“ - tespėjo sušukti jaunuolis.

Kanangų žiedus apdulkina naktiniai drugeliai. Jie skinami anksti rytą, kai teka saulė, nes tuomet žiedai kvapniausi. Kvapus kanangų koncentratas išgaunamas distiliacijos būdu, kitaip negu, pavyzdžiui, jazminaičių žiedų, kurie mirkomi aliejuje. Distiliuojama net 14 valandų. 100 kg žiedų užpilama 50 l vandens ir gaunama 1-2 l labai kvapnaus aliejaus, kuris vadinamas „Ylang ylang ekstra“. Paskui procesas pakartojamas ir gaunamas silpnesnio kvapio aliejus „Ylan ylang oil“. Trečia kartą gaunamas prasčiausias „Kananga oil“ aliejus, kuriuo aromatizuojami kvapnūs muilai ir pan.

Išgyvenę nuopolį, kai juos nurungė pigūs sintetiniai kvepalai, natūralūs aromatai vėl išpopuliarėjo kartu su aromatoterapija. Iškirsti tropiniai Filipinų miškai vėl užsodinami kvapiaisiais kanangais. Čia manoma, kad kanangų žiedai išvaiko piktąsias dvasias. Indonezijoje jie laikomi stipriu afrodiziaku, o Kinijoje apšlakstomi drabužiai prieš kabinant juos į spintą.

Kanangų žiedai plačiai naudojami ir medicinoje. Jie stiprina plaukus ir skatina juos augti. Filipinuose kanangų žiedai ilgai mirkomi, paskui sutrinami ir gauta pasta įtrinama vabzdžių ar gyvatės sugelta oda. Jų kvapas ramina, gydo hipertoniją ir tachikardiją.

Kanangų žiedų kvapą kvepalams labai mėgsta naudoti Giorgio Armani, Kristian Dior ir Guerlain. Juo pažymėta ir klasika - „Chanel 5“. Sakoma, kad šiuos kvepalus kūrė 2 žmonės (Coco Chanel ir Ernestas Beaux) ir vienas augalas. Kvepalus sukūrė E.Beaux, o „palaimino“ C. Chanel. Iš 10 pavyzdžių ji išsirinko rožių, jazminų ir kanangų kvapų mišinį, kuriame kanangos groja pagrindiniu smuiku.

Pasimėgauti kanangų kvapo galia galima ir patiems. Į karštą vonią įlašinkite 1-2 lašus kanangų aliejaus - nuramins po sunkios darbo dienos. Tinka levandos, kanangų ir greipfrutų aliejų mišinys (3/2/2). Mylimojo masažas su kanangų, sandalmedžio, rožių ir pačiulio aliejaus mišiniu (1-2/5/4/1) garantuos jums aistringą naktį. Į stiklinį indą įlašinkite keletą lašų kanangų aliejaus, įberkite džiovintų mandarinų ir apelsinų žievelių, cinamono lazdelių, lauro lapą, keletą gvazdikėlių, sandariai užsukite ir laikykite 3-4 savaites. Retsykiais indą supurtykite. Tai natūralūs kambarių ir skalbinių kvepalai.

Nuotraukų šaltinis: sebg.co.jp

Parengė Inga ALEKNAITĖ

Tropikuose paplitusių Michelia bei Manglietia genčių augalai yra giminingi magnolijoms. Selekcininkai kryžmina juos su magnolijomis ir kuria naujus, gražūs ir kvapnius hibridus.

Michelijos visžalės, jų žiedai labai gražūs, ryškių (auksiniai, geltoni, oranžiniai, rausvi) spalvų ir puikiai kvepia. Azijos šalyse michelijų žiedais ir jų vėriniais prekiaujama gatvėse, jų dedama į kvepalus `Joy`.

Šilkmedinės michelijos ( Michelia champaca ) pas mus auga tik žiemos soduose, oranžerijoje ar šviesiame ir šiltame kambaryje. Užtenka vieno nedidelio žiedelio, kad kvepėtų visi namai! Jų žiedai stambūs, oranžiniai.

Hibridinės baltosios michelijos ( Michelia x alba ) žiedai balti, bet irgi kvapnūs. Jų aromatas saldus, šiek tiek primena vaisinę kramtomą gumą. Žiedai pakvimpa anksti ryte, po pietų kvapas sustiprėja, o vakare jis ypač stiprus. Baltosios michelijos yra Šanchajaus simbolis.

Nuotraukų šaltinis: mgonlinestore.com

© rojaussodai.lt