Rojaussodai.lt

Užauga ir sunoksta ta brangi kultūra gana greitai, bet turi būti saulėtos dienos. Jei vasaros antroji pusė pasitaikys lietinga, tai birželiniai grikiai gali žydėti iki spalio, ir grūdas bus nebrandus. Ankstyvoji sėja taip pat gali nepavykti, viskas priklauso nuo dangaus. Bet anksčiau pasėjęs žmogus darosi tarsi ramesnis: išbėrei grūdus į dirvą - ir lauki derliaus…



O mojavas mėtas labai gyrė Ona Tamulevičienė. Tai buvo Puvočiuose, prieš aštuoniolika metų. Gegužės pabaigoje skynė žoliautoja tas kvapnias vandenines mėtas Zotvaro pievoje, nulaužė ir keletą jau žydinčių šilkažiedžių gaisrenų, ir nešė pirkion - puošė mažą altorėlį su šventos Marijos paveikslu. Vakarais čia susirenka Puvočių moterys, meldžiasi ir gieda mojavas giesmes. Paskui gaisrenas padeda prie sudžiūvusių verbų, o mėtas džiovina vaistams. Ir tai esančios labai kvapnios, stiprios mėtos, geresnės nei žydinčios. Todėl, kad jos mojavos…

Visi žino, kad vaistažolė vertingiausia yra tada, kai žydi, bet esama išimčių. Čia juk susipina visokie tikėjimai, ir svarbiausia gal yra ta pagarba, tas žoliavimas, galvojant apie vakaro giesmes, apie savo kaimynes, kurios ateis ir pasidžiaugs kvepiančiais žolynais.

Rodos, tai buvo seniai, jau kada Ona Tamulevičienė išėjo į Anapilį, o tas pokalbis ir vaizdas man gyvas iki šiol. Ir ne tiktai tas pokalbis. Vartydamas senus savo užrašus aš apie visus anų dienų senolius galvoju kaip apie dabar gyvenančius. O, pavyzdžiui, maža knygelė „Levūnų kaimo papročiai”, kurią nepaprastai įdomiai parašė etnologė Nijolė Marcinkevičienė, (išleido Liaudies kultūros centras) gali bet kurį atidesnį skaitytoją nukelti į tolimus prieškario metus, kai to mažo kaimelio žmonės buvo labai šviesūs, geri ir darbštūs. Pačios gyviausios tos praeities detalės turi kažkokios magijos, ir kai ilgėliau pabūni prie tokių raštų, tas tolimas gyvenimas darosi realesnis už šiandieninį. Tai, žinoma, paradoksalu, bet taip yra. Todėl, kad šiandieninis gyvenimas su baisiu pagreičiu tolsta nuo pamatinių, šimtmečiais puoselėtų postulatų.