Prieš keletą metų naminių gyvūnų parduotuvėse buvo pardavinėjami raudonausiai (Trachemys scripta elegans) vėžliukai. Šie maži ir dailūs vėžliukai dažnai būdavo auginami akvariumuose. Tačiau 2009 metais prekyba šiais vėžliukais Lietuvoje buvo uždrausta. Kodėl taip atsitiko?
Šiemet dėl šiltų orų nemažai paukščių neišskrido į šiltuosius kraštus. Tačiau specialistai neabejoja, kad užėjus šalčiams sparnuočiai paliks mūsų šalį. Patekti į Nemuno deltą, kur, kaip teigia specialistai, gausu žiemoti neišskridusių paukščių, sutrukdė patvinęs vanduo. Jis semia ne tik pievas, bet ir kelius. Tačiau, pasak ornitologų, pamario pievose iki šiol - tūkstančiai sparnuočių.
Dar nesenai spaudoje mirgėjo pranešimai apie Lavoriškių apylinkėse (netoli Vilniaus) pasieniečių pastebėtus rudojo lokio pėdsakus. Vilniaus universiteto docentas ir knygos „Lietuvos žinduolių pėdsakai“ autorius Alius Ulevičius pagal nuotraukas patvirtino, kad tai būta brandaus lokio arba
stambios patelės. Pastaruoju metu vis dažnėjantys tokie lokių „vizitai“ iškelia nedrąsią mintį, kad galbūt netolimoje ateityje pirmoji lokė vėl atsives jauniklių Lietuvos giriose.
Liepos 7 d. 14 val. Ukmergėje prie senojo Šventosios tilto vyks eksperimentinis Atlantinio eršketo žuvinimas. Atliekant migracijos tyrimus, tą pačią dieną į Neries ir Šventosios upes bus išleista 30 vidiniais ir išoriniais žymekliais žymėtų eršketo jauniklių.
Atlantinio eršketo paauginimo ir reprodukcinės bandos formavimo praktinius darbus, remdamiesi Lenkijos Stanislavo Sakovičiaus vardo vidaus vandenų žuvininkystės instituto Olštyne patirtimi, Lietuvoje vykdo Žuvininkystės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Tarp šių institucijų yra pasirašyta bendradarbiavimo sutartis. Artimiausiu metu Žuvininkystės tarnybos Simno ir Rusnės poskyriuose numatoma pradėti Atlantinio eršketo jauniklių paauginimo ir reprodukcinės bandos formavimo darbus.
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba informuoja, kad Lietuvoje liepos 1 d. baigtas pirmasis 2011 metų (pavasario-vasaros) laukinių gyvūnų vakcinacijos nuo pasiutligės etapas. Jaukai su vakcina iš lėktuvų buvo pradėti mėtyti š. m. birželio 6 d. Baltijos jūros pakrantėje, Klaipėdos rajone. Pirmojo etapo metu visoje Lietuvos teritorijoje išmėtyta 1,3 mln. jaukų su vakcina.
Mokslininkų teigimu varnos gali atpažinti pavojų keliančio asmens veidą ir geba šią informaciją perduoti kitiems paukščiams. Susidomėję laukinių Amerikos varnų (Corvus brachyrhynchos) elgesiu Vašingtono universiteto miestelyje mokslininkai tyrinėjo, ar paukščiai prisimins veidą, susijusį su gąsdinančiu įvykiu, praneša naujienų agentūra AFP.
Šiemet Aukštaitijoje stebime neįprastą žuvininko veisimosi elgesį. Balandžio mėnesio viduryje iš toli pastebėjome keletą dienų besitęsusią keistą stambaus vanaginio paukščio (o kai kada ir dviejų) kovą su baltųjų gandrų pora. Žuvininkai atakavo baltųjų gandrų porą lizde, o pastarieji bandė ginti save ir savo lizdą. Jų lizdas susuktas ant vandentiekio bokšto. Šį lizdą baltieji gandrai naudojo jau keletą metų. Deja, šiemet žuvininkas lizdą jau užėmusią baltųjų gandrų porą nukonkuravo. Paaiškėjo, kad žuvininkų pora baltųjų gandrų lizde įsikūrė veisimuisi.
Šis paukštis dažniausiai gyvena atvirame ar pusiau atvirame kraštovaizdyje. Daugiausia pasirenka vietas, kur kasmet šienaujama, ganoma arba būna pavasarinių potvynių. Vengia pievų plotų su negyva, pernykšte žole, tankiais kupstais augančia žole, tręšiamų pievų, ypač jei jos suguldytos ant žemes vėjo ar lietaus ar kelerius metus apleistų pievų, turtingoje maisto medžiagomis dirvoje. Mieliau renkasi šlapias natūralias paupių, griovių, pamiškių vietas, bet sausose taip pat gali įsikurti. Griežles galima sutikti ir ariamuose laukuose, bet čia jų tankumas gerokai mažesnis nei pievose. Taip pat aptinkama žemapelkese, durpynų pakraščiuose, didesnėse ežerų ar upių salose. Miškuose gyvena šviežiose šlapiose kirtavietėse ir neaukštose bei netankiose miško kultūrose. Pavasarį, kur pievose ar dirbamuose laukuose žolinė danga neaukšta paukščiai laikosi auktažolėse vietose su dilgėlėmis, nendrėmis, nendriniais dryžučiais, geltonžiedžiais vilkdalgiais, krūminiais builiais ir kt.
Lietuvos ornitologų draugija kasmet sulaukia nemažai skambučių dėl rastų paukščių. Pagal tai, kaip reiktų elgtis radus paukščius, galima išskirti dvi tokių “radinių” kategorijas: rasti jaunikliai ir rasti sužeisti paukščiai. Kviečiame susipažinti, kaip elgtis tokiose situacijose.
Žuvinto ežeras tapo egzotiško paukščio - rožinio pelikano prieglauda. Paleistas į laisvę žieduotas sparnuotis pastrypinėjo ant rezervato lankytojams skirto tiltelio ir po keliolikos minučių lengvai pakilo skristi. Puikus skrajūnas ir sklandytojas netruko pakilti aukštai į dangų sukeldamas tikrą šurmulį Žuvinto pakrančių užlietose pievose susispietusių migruojančių žąsų, ežere susispietusių kirų kolonijoje. Ar pasiliks pelikanas biosferos rezervate, ar patrauks kur kitur, dabar niekas negali pasakyti, nes ir šalia Žuvinto yra jam tinkamų ežerų. Nereiktų nustebti jį pamačius kur nors kitose rezervato apylinkėse.
Gyvūnų globėjų asociacijos, įsikūrusios Kauno r. vyriausioji specialistė Lolita Grėblikienė, globojusi ir gyva žuvimi keletą dienų šėrusi pelikaną, pasakojo, jog ji jaukų bet nusilpusį balandžio 4 d. parsivežė į Gyvūnų globėjų asociacijos būstinę, kai gavo pranešimą iš Rokiškio r. Kamajų apylinkių. "Pelikanas buvo pastebėtas vaikštinėjantis po kiemą kartu su vištomis. Kai atvykome apžiūrėti paukščio, gyventojai jau buvo juo pasirūpinę, pamaitinę jį šviežia žuvimi. Pelikaną išlydėjo visi šeimos nariai, nuo didžiausio, iki mažiausio. Maitinamas asociacijos būstinėje jis pasunkėjo nuo penkių iki aštuonių kilogramų. Nėra prasmės ilgiau laikyti sveiką paukštį, kai ežeruose ledai jau nutirpo ir jis savarankiškai gali pramisti."
Pasak Žuvinto biosferos rezervato direktoriaus Arūno Pranaičio, apsispręsta paleisti šį paukštį rezervate vien tik todėl, kad rožinis pelikanas yra saugomas visoje Europoje kaip nykstanti rūšis. Žuvimi mintančiam sparnuočiui seklus ir žuvingas Žuvinto ežeras galėtų būti labai tinkama laikino apsistojimo vieta. Jei paukštis sveikas ir savarankiškas, jis čia galėtų nesunkiai pramisti.
Tačiau ar rožinis pelikanas elgsis kaip laukinis paukštis, sunku pasakyti, nes jis atrodo labai jaukus. Dėl viso pikto paukštis sužieduotas Kauno zoologijos muziejaus žiedu AA02.
Keistuoliai užklysta vis dažniau
Rezervato direktorius A.Pranaitis sako, kad į Lietuvą tokie egzotiški paukščiai dabar užklysta dažniau, stebimi beveik kasmet. Neretai jie būna labai jaukūs. Įdomu, kad pelikanai mūsų krašte ieško baltųjų gandrų draugijos, greičiausiai ir šis paukštis atskrido kartu su pavasarį parskrendančiais gandais. Abiejų rūšių migracijos keliai susikerta, kai gandrai kerta pelikanų buveines, esančias prie Viduržemio jūros. Beje, didžiausios pelikanų kolonijos yra ne tik Viduržemio, bet ir Kaspijos, Juodosios jūrų pakrantėse.
Žuvinto ežere per pastaruosius dvidešimt metų rezervato darbuotojams tik du kartus teko regėti po vieną skrendantį pelikaną. Supainioti rožinį pelikaną su kitais paukščiais sunku, nes tai bene didžiausias Europos skrajūnas: atstumas tarp išskleistų sparnų siekia beveik tris metrus. Jis skrenda sulankstęs kaklą, iš tolo neretai primena gandrą.
Pirmasis - išskraidintas į Graikiją
Bene įdomiausia rožinio pelikano istorija nutiko 2006 metais. Alytaus r. Pivašiūnų seniūnijoje pagautas pelikanas pirmiausia buvo atgabentas į specialias Alytaus apskrities valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos patalpas, skirtas atklydusiems ir tiriamiems gyvūnams laikyti. Tyrimams dėl paukščių gripo iš pelikano paimta kraujo. Paaiškėjus, kad maždaug 8-9 kilogramus sveriantis paukštis yra sveikas, veterinarijos specialistai ėmė rūpintis saugia jo prieglauda. Paukštis buvo įkurdintas Veterinarijos akademijos klinikose, čia jam įrengtos patalpos su guminiu baseinu. Kol sparnuotis buvo globojamas klinikose, gauti visi reikalingi dokumentai jį importuoti į Graikiją. Tai užtruko mėnesį. Bilietą į Graikiją, kainuojantį 1 tūkst. 200 litų, jam nupirko Anglijos gamtos stebėjimo fondas. Prieš išskrendant pelikaną nuspręsta pavadinti Pranu.
Kalendorius tvirtina jau esant pavasarį, o tikrojo pavasario nei regėti, nei girdėti. Vis dėlto pavasario apraiškų jau galime išvysti. Tai kas, kad naktimis dar gana šalta, kad braška suledėjęs sniegelis, tačiau ryte, dar gerokai prieš septynias, jau gieda didžiosios ir mėlynosios zylės, švilpsi sniegenos. Sakykit ką nori, tačiau tokie gurgždantys, saulės nurausvinti rytai ir mums labai patinka. Mokėtume, ir mes giedotume.
Nemuno deltoje jau grįžta į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytos pilkosios žąsys, nors kai kuriais metais šių paukščių sulaukiame net ir sausio pabaigoje. Nemuno deltoje, pasak ornitologų, peri apie 100 porų šių paukščių, o baltakaklių ir želmeninių žąsų Lietuvoje iš viso yra apie 10 000 porų. Bet želmeninės žąsys Lietuvoje bus tik vieną ar du mėnesius. Gerai pasimaitinusios jos kels sparnus į tundrą link Arkties vandenyno. Kiek kiaušinių jos padės priklausys nuo to, ar gerai pasimaitins Nemuno deltos pievose.
Ankstyvieji šiuolaikinių arklių protėviai greičiausiai mito vaisiais, kuriems sukramtyti nereikėjo aštrių krūminių dantų. Tai paaiškėjo ištyrus 55 mln. metų senumo arklių dantų fosilijas, praneša naujienų agentūra AFP. Vėliau arklių maistas tapo įvairesnis, o jų dantys tapo stipresni, kad gyvūnai galėtų sukramtyti ir suvirškinti žoles, kuriose buvo rupių dulkių ar dirvožemio priemaišų, teigiama žurnale „Science” paskelbtame tyrime.
Rykliai garsėja puikia klausa ir uosle, tačiau naujas tyrimas rodo, kad kai kurios rūšis geba labai tiksliai orientuotis net ir per didelius atstumus. „Kalbant paprastai, jie žino, kur keliauja”, - kalbėjo tyrimo bendraautorius Yannis Papastamatiou iš Floridos gamtos istorijos muziejaus.
Šiandien, kovo 4 d., sostinės viešbutyje „Šarūnas” rengiamas projekto „Mažojo erelio rėksnio apsauga Lietuvos miškuose” įvadinis seminaras. Jo dalyviai bus supažindinti su šio ketverius metus truksiančio projekto tikslais, mažojo erelio rėksnio apsaugos Lietuvoje ir Europoje svarba. Mūsų šalyje gyvena net 10 proc. šių Europos paukščių porų. Įgyvendinant projektą, Lietuvoje bus apsaugota 200 mažųjų erelių rėksnių porų lizdaviečių nuo sunaikinimo ar neigiamo ūkinės veiklos miškuose poveikio.
Žmonija gali tapti šeštojo didžiojo išnykimo Žemės istorijoje priežastimi, teigiama žurnale „Nature” paskelbtame tyrime. Per paskutiniuosius 540 mln. metų gamtiniai įvykiai sukėlė penkis didžiulius rūšių išnykimus. Tačiau naujoji grėsmė - žmonių kūrinys, atsiradęs dėl gyvenamosios vietos mažėjimo, per didelės medžioklės, žvejybos, virusų ir bakterijų bei dirbtinai įveistų rūšių plitimo, šiltnamio efektą sukuriančių dujų sukeltų klimato pokyčių, praneša naujienų agentūra AFP.
Pelėdos - neatsiejama miškų ir girių puošmena. Vėlai vakare, nakties sutemose gali išgirsti jų ūkavimą, švilpčiojimą ar kažką panašaus į kvaksėjimą. Tai paslaptingi nakties paukščiai savo begarsiu sklendimu, puikiu naktiniu matymu bei nuostabia klausa keliantys siaubą ne tik peliniams graužikams, bet ir stambesniems žinduoliams, tokiems kaip kiaunės ir šeškai. Tai naminės bei uralinės pelėdos.
